Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KOMENTARAI

Nauja Vidurio ir Rytų Europos tapatybė

 
2017 05 26 6:00

Praėjusio amžiaus antrojoje pusėje Vidurio ir Rytų Europos intelektualai, tarp kurių buvo ir Milanas Kundera, Czesławas Miłoszas bei Jerzy Giedroycas, pradėjo diskusiją apie Vidurio ir Rytų Europos tapatybę.

Kas yra Vidurio Europa? Kuo ji skiriasi nuo kitų Europos dalių?

Ar iš viso egzistuoja toks dalykas kaip Vidurio Europa? Šie debatai vienokia ar kitokia forma trunka iki šių dienų. Ir, regis, politinė praktika pateikė naują argumentą Vidurio Europos tapatybės šalininkams.

Šis argumentas byloja, kad vienas esminių dalykų, vienijančių Vidurio ir Rytų Europos šalis, yra Konstitucijos svarbos valstybių politiniam gyvenimui ir stabilumui nesuvokimas.

Vidurio ir Rytų Europos valstybių politikai Konstituciją dažnai supranta kaip dar vieną įstatymų paketą, kurį galima koreguoti pagal savo politines užgaidas, nesuvokiant tokio elgesio grėsmės valstybingumui. Šį nesuvokimą per pastaruosius 20 metų pademonstravo ne viena Vidurio ir Rytų Europos valstybė.

Viena pirmųjų šioje srityje sužibėjo Baltarusija. 1996 metais prezidento Aliaksandro Lukašenkos iniciatyva buvo surengtas referendumas, kurio rezultatai iki šiol nėra pripažinti sąžiningais. Jis leido Baltarusijos prezidentui išplėsti savo galias parlamento sąskaita, apriboti pilietines laisves ir sukurti iki šiol gyvuojantį autoritarinį politinį režimą.

Tais pačiais metais savo Konstituciją priėmė ir paskelbė Ukraina. Deja, ji nesulaukė didelės Ukrainos politikų ir piliečių pagarbos.

Nuo 1996-ųjų iki 2015 metų ji buvo keičiama bent tris kartus. Visus pokyčius nulėmė tuometė politinė konjunktūra ir jais buvo siekiama sustiprinti/susilpninti prezidento/parlamento galias, atsižvelgiant į tai, kam priklauso atitinkami postai.

To pasekmė – pagarbos Ukrainos valstybei ir teisinei sistemai smukimas. Jis palengvino oligarchinės valdžios įsigalėjimą ir iš dalies privedė prie milžiniškos politinės krizės 2013 metais.

Lietuvos žmonės dar turi progą įrodyti, kad vis dėlto jie supranta Lietuvos Konstitucijos reikšmę mūsų šalies valstybingumui, ir pasipriešinti šioms populistinėms Konstitucijos pataisoms.

Šiek tiek vėliau, 2010-aisiais, į savo Konstituciją pasikėsino Vengrijos politikai. Pagrindinis valdančiosios partijos „Fidesz“ motyvas buvo pasinaudoti turima konstitucine dauguma parlamente ir pakeitus Konstituciją įtvirtinti savo valdžią šalyje.

Tai leido perimti ne tik politinių, bet ir teisinių institucijų valdymą. Dėl šios situacijos į labai nepatogią padėtį pakliuvo Victoro Orbáno valdžia nepatenkinti piliečiai, kurių vis daugėja. Norėdami pasipriešinti valdžiai jie teturi du pasirinkimus – gatvės protestus arba vis dar demokratinius rinkimus.

Vengrijos sąjungininkėje Lenkijoje Konstitucijos padėtis irgi nėra pati geriausia. Po ilgų diskusijų 1997 metais priimta kompromisinė Konstitucija niekada nebuvo labai gerbiama jos politikų. Paskutinę ataką prieš Lenkijos Konstituciją šių metų gegužės 3-iąją įvykdė vienas pagrindinių jos „sargų“ prezidentas Andrzejus Duda. Jis pareiškė, kad Lenkijos Konstitucija paseno, ir išreiškė ketinimą 2018-ųjų lapkričio 11 dieną, minint Lenkijos 100-metį, surengti referendumą dėl naujos Lenkijos Konstitucijos krypties.

Kokie motyvai paskatino A. Dudą žengti šį žingsnį? Vis mažėjantys reitingai, rinkėjų nepasitenkinimas jo neaktyvumu ir kaltinimai esant „Jarosławo Kaczyńskio notaru“. Taigi, siūlydamas keisti Lenkijos Konstituciją A. Duda iš esmės bando išsigelbėti nuo potencialaus pralaimėjimo Lenkijos prezidento rinkimuose 2019 metais.

Ką rodo visi minėti pavyzdžiai? Tai, kad mūsų regiono politikai labai siauriai supranta valstybingumą ir valstybės suverenitetą. Suverenitetą jie supranta tik neigiamu požiūriu – kaip svetimos kariuomenės nebuvimą šalies teritorijoje ir nepriklausymą kitiems politiniams dariniams, jų viršenybės atmetimą.

Tačiau suverenitetas tuo pačiu metu gali bei turi būti suprantamas ir teigiamu požiūriu – kaip valstybės gebėjimas efektyviai valdyti savo teritoriją, teisių savo piliečiams užtikrinimas ir demokratijos išsaugojimas. Tokio suvereniteto užtikrinimas yra beveik neįmanomas be kokybiškos, visų šalies piliečių ir ypač politikų gerbiamos Konstitucijos. Tačiau pastarųjų 25 metų praktika rodo, kad šio valstybingumo aspekto mūsų regiono politikai ir piliečiai nesupranta.

Regis, šis nesuvokimas artimas ir daliai Lietuvos politikų, kurie šių metų Sausio 13-osios išvakarėse balsavo už Lietuvos Konstitucijos keitimą mažinant Seimo narių skaičių iki 101.

Šį žingsnį, panašiai kaip ir mūsų kaimynėse valstybėse, nulėmė politinis išskaičiavimas, t. y. valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos siekis padidinti savo populiarumą, sukiršinti visuomenę ir nuteikti ją prieš mistinį „Vilniaus elitą“.

Taigi, mūsų politikai akivaizdžiai pademonstravo esantys tikri „Vidurio ir Rytų europiečiai“. Tačiau Lietuvos žmonės dar turi progą įrodyti, kad vis dėlto jie supranta Lietuvos Konstitucijos reikšmę mūsų šalies valstybingumui, ir pasipriešinti šioms populistinėms Konstitucijos pataisoms. Kitu atveju, tikėtina, po šios Seimo pavasario sesijos iškils grėsmė Lietuvos valstybingumui.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"