TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nauja yra pamiršta sena

2014 03 19 14:00

Todėl drįstu siūlyti skaitytojams „Dienovidyje“ 1996 metų liepos 12 dieną spausdintą straipsnį, kuriame Levo Tolstojaus mintimis kalbėjau apie tą patį – nesenstančią, vis labiau rafinuotą Rusijos valdovų agresijos spiralę, negalinčių apsiginti tautų naikinimo mechanizmą, paleidžiamą kiekvieną kartą savo didybei įtvirtinti, ambicijoms ir apetitui patenkinti.

„Rosija vsegda brala i ničego neotdovala“ – tai vieno nuožmiausio Rusijos caro Nikolajaus žodžiai.

Šito caro antipodas Eketerinos II anūkas, neprileistasis prie sosto, Didysis kunigaikštis Konstantinas Pavlovičius galvojo kitaip, teigdamas, kad jam nepriimtina tokia politika, kurią apibūdina ištarmė: „Matuška naša Rosija beriot dobrovolno, nastupiv na gorlo“.

Ir štai šiandien viso pasaulio akivaizdoje neidentifikuoti caro Vladimiro „taikdariai“ daro savo tvarką Kryme. Nuskriausti ir likę be „socialinių garantijų“ „Berkuto“ budeliai priglobiami Rusijoje, automatiškai suteikiant jiems Rusijos pilietybę, ir su juodomis kaukėmis, automatais ir peiliais ginkluoti siunčiami atgal į Ukrainą. O didysis dramos režisierius Lavrovas vis kaišioja į akis vasario 21 dienos Europai atstovaujančių šalių, opozicijos ir Janukovičiaus susitarimą, apdairiai nepasirašytą dalyvavusio Maskvos atstovo, pasiliekant laisvas rankas bet kuriam scenarijaus tęsiniui. Nuožmių šalčių ir „Berkuto“ galvažudžių puolamas kraujuojantis Maidanas pasiekė moralinę pergalę – prabudo sąžinė ir atsiverė akys jau ir Ukrainos Rados deputatų, kurie nušlavė visus tuos mėnesius melavusį prezidentą. Motina Rusia imasi jį gelbėti, mojuodama jo legitimumu, kad apgintų jo ir Maidano skriaudžiamų Ukrainos piliečių gyvybes. Taip, kaip 1956 metais Budapešto gatvėse tankais buvo dengiamas Kadaras ir 1968 metais Čekoslovakijoje – Husakas. Jei prisiminsime 1979–1981 metus Afganistane ir Lenkijoje, o vėliau ir mūsų Sausio 13-ąją, turėsime dešimties dvylikos metų įvykių ciklą, kaskart vis tankėjantį – Čečėnija, Abchazija, Osetija... Ir štai – Ukraina. Putinas priekaištauja Nikitai Chruščiovui dėl Krymo dovanos, bet nutyli Stalino „dovaną“ - 1932-1933 metais per Holodomorą nužudytus 3 milijonus ukrainiečių.

Žiemos šaltis ir Janukovičiaus kulkos, nusinešusios 100 jaunų gyvybių, nepalaužė ukrainiečių ryžto ir Tėvynės meilės. Jei Rusija nori karo, – kaip paklausė Ukrainos premjeras Jeseniukas, – tai ji tą karą turės. Žus ne šimtai, o tūkstančiai. Nejaugi reikia dar aukų, kad slibinas užspringtų. Duok Dieve, kad laiku praregėtų.

***

„TAIKDARIAI“: nuo caro Nikolajaus iki šiandien

Dienovidis. – 1996 m. liepos 12 d., p. 7.

Tiesiog nesitiki – šiandien Rusijos prezidentas žada užbaigti karą ir paversti Čečėniją taikia Rusijos dalimi. Prieš tai, žinoma, reikia likviduoti maištininkų gaujas. O ką daryti, kai tie maištininkai yra visą tauta?

Abiejų pusių mąstymo ir veiksnių logiką galime suprasti, pažvelgę į istoriją. Vienas tokių istorijos šaltinių ir paminklų yra L.Tolstojaus apysaka Chadži Muratas, kurią skaitydamas suvoki, jog Rusijos valdovų istorijoje niekas nesikeitė. Gal net genuose per šimtmečius liko užkoduotas siekimas viską spręsti jėga su teisuoliška neapykanta savo priešui.

Didžiajame Tėvynės kare ši neapykanta jau pasidarė šventa. Tada buvo dantis už dantį. Tik niekas neaprašė, kokius baisius gaivalus atpalaidavo, kokiu nužmogėjimu reiškėsi šitas šventumas, įžengus į Rytprūsių žemę. Neliko liudininkų. O tie, kurie tai darė ir matė, skubėjo pamiršti.

Rusiją valdančios jėgos amžiais diegė šventos neapykantos sampratą, kuri kitaminčius ir kitatikius paversdavo priešais. O lygiagreta – didybės ir plėtimosi manija. Tegu tvyro tūkstančiai kilometrų neapgyventos neįžengiamos taigos su neištirtais žemės turtais, bet reikia naujų, reikia grobti svetimas, kitų žmonių apgyventas žemes. Kai tuos dalykus suvoki ir apnuogini, tada nesistebi tuo, kas vyko Tbilisyje, kai kastuvėliais buvo skaldomos bėgančių moterų galvos, kas buvo sausio 13-tąją Vilniuje ir liepos 30 Medininkuose. Tada supranti ir tai, kas vyksta Čečėnijoje, kur galingiausia pasaulyje armija vykdo genocidą – metodiškai, diena iš dienos kartodama nuolatinius pareiškimus apie taikų sureguliavimą ir kariuomenės išvedimą. O pasaulis priblokštas žiaurumo masto, tiesiog atbuko ir tyli.

L.Tolstojaus apysakoje yra vienas epizodas, tarsi neturintis ryšio su tuometiniu karu Čečėnijoje, ir vis dėlto – neatsitiktinis, atskleidžiantis per amžius ištobulintą baudėjo prigimtį ir psichologinius jo veiksmų motyvus. Nikolajaus priimamasis. Garas Nikolajus, kaip galutinė ir neklystanti instancija, išklauso pranešimus apie įvairius jo sprendimo laukiančius nutikimus. Taigi jo galutinio žodžio laukia ir studento „byla“. Trečią kartą neišlaikęs egzamino, sujaudintas neteisybės jis griebė nuo stalo peiliuką ir juo sužeidė profesorių.

Štai kaip sprendėsi to liguisto nervingo studento byla Nikolajaus kabinete:

- Kaip pavardė? – paklausė Nikolajus.

- Bžezovskis.

- Lenkas?

- Lenkų tautybės ir katalikas, – atsakė Černyševas.

Nikolajus paniuro.

Jis daug blogo buvo padaręs lenkams. Tam blogiui pateisinti jis turėjo būti įsitikinęs, kad visi lenkai yra niekšai. Nikolajus juos tokiais ir laikė, ir nekentė jų tiek pat, kiek blogo jiems buvo padaręs.

- Palauk truputį, – tarė jis ir, užmerkęs akis, nuleido galvą.

Jis dabar galvojo, kaip galėtų stipriau išlieti tą neapykantą lenkams, kurią jam sukėlė šio studento istorija, ir vidaus balsas pakuždėjo jam tokį sprendimą. Jis paėmė pranešimą ir paraštėje savo stambia rašysena parašė: „Nusipelno mirties bausmės. Bet ačiū Dievui, mirties bausmės pas mus nėra. Ir aš jos neįvesiu. Pravesti dvylika kartų – pro tūkstantį žmonių.“

Nikolajus žinojo, kad dvylika tūkstančių špicrutinų buvo ne vien tikra, kančių kupina mirtis, bet ir per didelis žiaurumas, nes pakanka penkių tūkstančių kirčių stipriausiam žmogui užmušti. Bet jam buvo malonu būti nepermaldaujamai žiauriam ir malonu buvo galvoti, kad pas mus nėra mirties bausmės.

Šiandien taip pat nėra „mirties bausmės“. Nėra karo Čečėnijoje, nebombarduojami ir nenaikinami ištisi kaimai su jų gyventojais. Yra tik užtikrinančios taiką operacijos. Tada, 18 amžiaus penktajame dešimtmetyje, savo kraštą ir laisvę ginantys Čečėnai – kitaip tariant, „Šamilio plėšikai“, buvo naikinami atvirai ir metodiškai. Naikinimo operacijos buvo pagrįstos jo didenybės sau prisiskirtu planu: palaipsniui, nors ir lėtai stumtis pirmyn, kertant miškus, naikinant maisto išteklius, griauti gyvenamuosius būstus, ir nuolat juos puldinėti.

Po 150 metų nieko nauja nesugalvota, tik naikinimo jėga tūkstanteriopai išaugo. Ir pasikeitė kolaborantų „klasinė“ sudėtis – kunigaikštukus ir chanus pakeitė „visų šalių proletarai“, t. y. iš padugnių iškilę avantiūristai ir karjeristai, komunistais save vadinantys.

L.Tolstojaus, realisto – psichologo plunksna su mokslininko tikslumu atskleidžia šito Kaukazo karo vaizdą. Rusams – kunigaikščiams, generolams ir prasilošusiems Peterburge gvardijos karininkams, šitas karas – teigiamų emocijų kupinos ekspedicijos. Tamsiu žaliu miškų vainiku apjuostos snieguotos lyg debesys kalnų viršūnės, skaisčioje saulėje baltuojančios kalnų tarpekliuose aūlų, šakelės, užpelnytas poilsis, grįžus iš žygio, mielų moteriškų rankų paruošti pietūs ir iki valiai degtinės... Atsisveikinimo ir sutiktuvių pietūs, keičiantis vadams, po atviru dangum greta atvežtų ir sustatytų palapinių, šampanas, kortos iki nakties, laužai ir skambančios dainos...

O ten, kitoje pusėje, sugrįžę atgal į savo aūlą, žmonės randa suniokotus, pridergtus šulinius, sudegintus bičių avilius, šautuvo durtuvu į nugarą nudurtą berniuką...

Senukai šeimininkai susirinko į aikštę ir sutūpę svarstė savo padėtį. Apie neapykantą rusams niekas nė nekalbėjo. Jausmas, kurį patyrė visi čečėnai, pradedant vaikais ir baigiant suaugusiais, buvo stipresnis už neapykantą. Jie ne tik kad neapkentė, o stačiai nepripažino žmonėmis tų rusiškų šunų ir taip šlykštėjosi, bjaurėjosi ir buvo suglumę dėl absurdiško šių būtybių žiaurumo, jog noras juos sunaikinti, kaip noras naikinti žiurkes, nuodingus vorus ir vilkus, buvo toks pat natūralus jausmas kaip ir savisaugos jausmas.

Gyventojai turėjo pasirinkti: likti aūle ir viską, kas buvo taip sunkiai įsigyta ir tokia lengva ranka beprasmiškai sunaikinta, didžiausiomis pastangomis atstatyti, kiekvieną akimirką laukiant, kad vėl tas pats pasikartos, arba, nepaisant religinių įstatymų ir pasibjaurėjimo bei paniekos rusams, pasiduoti jiems.

Seniai pasimeldė ir vienbalsiai nutarė pasiųsti раs Šamilį pasiuntinius – paprašyti jo pagalbos ir tučtuojau ėmė atstatinėti, kas buvo sugriauta.

Ir štai po šimto penkiasdešimties kančių ir naikinimo metų čečėnai vėl pakyla ginti savo sugriautų namų, savo laisvės ir viso pasaulio palikti suvalgymui kariauja beviltišką karą – ne kad gyventų, kad laisvi numirtų. Kaip tokią mirtį pasirinko beviltiškoje padėtyje atsidūręs Chadži Muratas, kurio galvą maiše vežiojo, rodydami po aūlus.

Ar ne tokią pačią kovą – kad laisvi numirtų – kovojo mūsų, partizanai? Ir jų sudarkyti, išniekinti kūnai gulėdavo miestelių aikštėse.

Vienos paralelės, ištisi pasikartojimai, istorijos spiralės ratai, kurie grįžta atgal, pakildami vis aukščiau, į vis baisesnį lygį. Ir kokia jėga – moralinė, fizinė – galėtų sustabdyti tą šėtonišką ir beprotišką žygį?

Maža šalis turi tik moralinę jėgą, o didžiosioms šalims moralė nereikalinga – jos pasikliauja savo fizine jėga. Jokie tarptautiniai susitarimai, paremti vien morale, neverti nei sulūžusios kapeikos. Sustabdyti agresorių gali tik jėga. Taip buvo 1949 metais Korėjoje, taip buvo 1953-iaisiais Kuboje, taip buvo ir Vakarų Berlyne, kai Nikitai Chruščiovui beliko pasitenkinti liūdnos atminties Berlyno sienos pastatymu. Nors pusę metų buvo mosuojama ir grasinama kosminių raketų vėzdu ir ultimatumais. Tada atvykęs į Vakarų Berlyną Robertas Kenedis pasakė – mes kausimės Berlyne, jei nesikausime čia, turėsime kautis San-Franciske. Gal Amerika nepamiršo šitų savo vilties prezidento žodžių.

Šito ugnikalnio prasiveržimų ritmas buvo gana pastovus: 1956 – Budapeštas, 1968 – Praha, o 1979 – Kabulas. Tą kartą užpuolama šalis, nesaistoma net Varšuvos pakto, tiesiog ilgai uostyta, taikyta ir prisitaikyta. Klasta įsiveržta į suverenios valstybės teritoriją ir pradėta žudyti – taip žiauriai, kad ten buvę kareiviai „afganai“ nenori prisiminti ir pasakoti tų baisumų. Ir būtų užgrobta šalis, jei ne mudžahedų ištvermė ir „stingeriai“, jei ne Tianšanio kalnynai. Įžūlumas ir apetitai kaskart augo, bet jau radosi pasimetimas ir nepasitikėjimas, susidūrus su visuotiniu pasipriešinimu, su tokiu, kokį parodė 1980–81 metais Lenkijos „Solidarnosc“. Pirmą kartą neišdrįsta įvažiuoti su savo tankais į Varšuvos gatves. Suveikta atsargiau, gudriau, bet nemažiau klastingai, „saviesiems“ pavedus šią delikačią misiją.

Rusijos tankų jėga galiausiai atsimušė į Afganistano kalnų akmenis. Ir padarė išvadas, tik ne tokias, kurių tikėjosi pasaulis. Padarė tokias pat, kaip caras Nikolajus – naikint patį gyvenimą, jo pagrindą. Caras buvo bent atviras ir neslėpdavo pasididžiavimo nukariavimais, nekalbėjo apie tautų apsisprendimo teisę, rinkimus ir demokratines laisves. Sankt Peterburge greta Nevos prospekto puikuojasi graži cerkvė, kurios pamate įmūryta lenta „В честь двухсотлетия завоевания Средней Азии“ (Vidurinės Azijos dviejų šimtų metų užkariavimo garbei).

Nekalba apie demokratines laisves ar apsisprendimo teisę ir dabartiniai Rusijos vadovai, jau antri metai vykdydami „taikdarišką“ misiją ir naikindami „maištininkus“, matyt, užsibrėžę galutinai pribaigti šimtmečiais prisikentėjusią ir žudytą čečėnų tautą. Ar neprimena tai katės žaidimo su pele: išvargint, iškankint, o visai praradusią jėgas – suvalgyt, išsaugant Rusijos „teritorinį vientisumą“ ir – kas ne mažiau svarbu – parodant NVS šalims ir visam pasauliui, kuo baigsis kiekvienam, kas nenorės paklusti jų valiai.

Rusijos valstybė, šiandien perėmusi Tarybų Sąjungos paveldą ir jos besiilginti, visais laikais pripažino tik fizinę jėgą ir skaitėsi tik su ja. Galime prisiminti, kokia propagandinė protestų banga lydėdavo Vakarų ginkluotės naujoves – priešraketinę sistemą, neutroninę bombą. Todėl, kad buvo neparankus kiekvienas ginklas ar žingsnis, galintis padėt apsiginti, sustabdyti potencialią agresiją. Po 1945 metų, pasibaigus karui, kai prasidėjo šaltojo karo epocha, juk nei vienas konfliktas, nei vienas įtampos židinys nebuvo išprovokuotas Vakarų valstybių. Patys netrukdomai tvarkėsi Varšuvos pakto šalyse ir visuose žemynuose. Nebuvo laikotarpio, kad kuriam nors pasaulio taške nebūtų sukurstyta ugnis, pradėtas lieti kraujas – GRU šimtakojis visur siekė savo čiuptuvais ir pats pasirinkdavo objektą, situaciją ir laiką, kada pradėt. Vakarai tik gynėsi. Ir dabar Rusijos monstras, nuogas, bet ginkluotas, bando tęsti tą pačią politiką. Tiesa, čiuptuvai jau toli gražu ne tie patys, bet Pabaltijui, Užkaukazei ar Vidurinei Azijai pakaks ir tokių. Štai kodėl taip siuntama ir šaukiamas aliarmas dėl NATO naujų narių. Puikiausiai žino, kad niekas iš NATO jų neužpuls, niekas iš Vakarų valstybių nepradės konflikto. Tad ko bijoti? Atsakymas turbūt aiškus – kad būtų laisvos rankos. Tad kas dar be fizinės jėgos gali sustabdyti tas „rankas“, atvest jas į protą?

Belieka atsigręžti į pačią Rusiją, į rusų tautą su viltimi, kad joje unterių Prišibiejevų ir „pečeniegų“ palikuonių yra mažuma, kad dar gyva Čechovo, Korolenkos, Gorkio dvasia. Ir kad Gulago, Sibiro patirtis įsirėžė ir į rusų tautos atmintį, o ne vien gegužiniai ir Spalio paradai Raudonojoje aikštėje.

Kiek daug gražių mokslo ir kūrybos, literatūros, muzikos, dailės žmonių, tikrų draugų, kuriuos prisimena su pagarba ir meile, turi ne vienas ir ne tūkstantis lietuvių Maskvoje, Sankt Peterburge ir daugely kitų, Rusijos miestų. Prisimena ir Jurijų Afanasjevą, einantį pro išrikiuotas kareivių pilnas mašinas Spaudos rūmų aikštėje, nešantį žmonių padovanotą Lietuvos vėliavą.

O aš vis dar matau jauną, liekną žmogų su Rusijos vėliava rankose, tylų ir susikaupusį, vaikščiojantį vieną prie mūsų Aukščiausiosios Tarybos rūmų tomis devyniasdešimt pirmųjų sausio naktimis. Matau ir noriu tikėti, kai ateis laikas, kai rusų tauta taps didi savo dvasia, taps tikruoju Rusijos valstybės šeimininku, ir niekam nereikės tos valstybės bijoti, ir jos neapkęst.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"