Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Naujas žvilgsnis

 
2017 03 25 6:00

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą nuo gimimo dienos. Jėzus spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis.“ Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus.“ O jis atsakė: „Taip, tai aš.“

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šeštadienis. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau ir dabar regiu.“

Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šeštadienio.“ O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius stebuklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas.“

Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį.

Iš Evangelijos pagal Joną

IV gavėnios sekmadienį mus pasitinka nuostabus Evangelijos tekstas apie neregio pagydymą. Nors tekstas ilgas, tačiau įtraukiantis, pilnas tikėjimą atskleidžiančių simbolių ir, svarbiausia, vedantis Viešpaties išpažinimo ir garbinimo link. Istorija apie neregį mums atskleidžia dramatiškus skirtumus tarp praregėjusio elgetos ir Jėzumi netikinčių fariziejų, kurie pasilieka akli savo užsispyrimu ir netikėjimu.

Senovės pasaulyje akių ligos ir aklumas buvo dažnas žmonių sveikatos išbandymas, todėl tiek daug evangelijose kalbama apie Jėzaus stebuklus išgydant neregių akis. Žinoma, ir dvasinė aklumo prasmė labai iškalbingai atskleidžia gyvenimo be Dievo tamsą, kuri šiais laikais dar sustiprinama egzistenciniu nihilizmu. Šiandien Evangelijoje sutiktas neregys buvo aklas nuo gimimo, tai reiškia, jog Jėzaus gydymas skirtas visai žmogaus prigimčiai, visai žmonijai, kuri dėl nuodėmės tapo piktojo įkaite. Štai kodėl Jėzus gydydamas akląjį naudoja seilių bei žemės purvą ir patepa juo akis, tarsi norėdamas atkartoti Pradžios knygoje aprašytą žmogaus sukūrimo paveikslą. Jėzus, priešingai XX amžiaus ideologijoms, nekuria naujo žmogaus, bet atveria galimybę žmogui naujai pažinti Dievą per Jį. Todėl ir liepimas nusiprausti Siloamo tvenkinyje – tai liepimas pasinerti į Krikšto vandenį, pasinerti į Jo asmenį. Gavėnios kelionei įpusėjus ir jau artinantis Velyknakčio liturgijos, Krikšto pažadų atnaujinimo link, ši Evangelija kviečia mus susimąstyti apie Krikšto dovaną, dėl kurios galime kitaip matyti pasaulį.

Teofiliaus Matulionio beatifikacija bus tikėjimo, gerumo, žmogiškumo ženklas, praregėjimas ir naujas įkvėpimas visai Lietuvai.

Evangelijoje randame ir kankinystės užuominų, pirmą kartą pasirodo griežtas kamantinėjimas, tardymas žmogaus, kuriam Jėzus padarė gera – dovanojo gyvenimo šviesą. Šis elgeta yra pirmas iš tūkstančių tų, kuriems dėl Jėzaus teko iškentėti visokius tardymus, atmetimus ir pažeminimus. Mūsų tautos didvyriui, kankiniui arkivyskupui Teofiliui Matulioniui, kurio beatifikacijos laukiame, dėl Jėzaus vardo taip pat reikėjo iškentėti tardymus ir kalinimus pačiuose žiauriausiuose bolševikų režimo kalėjimuose ir lageriuose. Per 20 metų jam teko paragauti kalinio, lagerininko ir tremtinio duonos, kentėti 10-tyje įkalinimo ir tardymo įstaigų, esančių Rusijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje, Vilniaus KGB rūmuose, Šeduvos vidinėje tremtyje. Teko ne tik išgyventi įkyrų klausinėjimą tardant, bet ir mušimą bei keiksmus, žeminimus, patyčias, alinantį darbą bei nuolatinį teigimą, kad esi nereikalingas. Tačiau Teofilius išliko kantrus ir mylintis, daugiau ne žodžiais, o savo laikysena skelbiantis Jėzaus meilę. Gražų žmogiškumo pavyzdį iš kankinio Teofilio tardymų randame prelato dr. Igno Urbono atsiminimuose:

„Maskvoje vienas aukšto rango enkavėdistas baigė jį tardyti ir pranešė, kad jo byla baigta. Atsistojęs T. Matulionis tarė: „Dėkoju jums kaip žmogui už gerą elgesį su manimi tardant.“ Enkavėdistas kiek sumišo. Tada vyskupas pridėjo: „Jūs manęs nemušėte ir neplūdote, kaip kiti darė, todėl žmogiškumo vardu dėkoju.“ Tada enkavėdistas visai sumišo, nuraudo ir atsistojęs tyliai pratarė: „Ką gi, čia esame tik įrankiai kitų, aukštesnių.“ Meilė iš enkavėdisto „išspaudė“ žmogų!

Arkivyskupas T. Matulionis mirė, bet iš jo kapo sklis didvyrio, kankinio ir šventojo nemarus aidas po visą Lietuvą ir už jos ribų. Jo kapas taps Lietuvos šventove ir simboliu didžios meilės Dievui ir Tėvynei.“

Prelato I. Urbono „pranašystė“ aiškiai pildosi ir šiais metais, birželio 25 dieną, Vilniuje vyksianti arkivyskupo kankinio T. Matulionio beatifikacija bus tikėjimo, gerumo, žmogiškumo ženklas, praregėjimas ir naujas įkvėpimas visai Lietuvai. Popiežius Pijus XI apie arkivyskupą Teofilių sakė: „Garbė lietuvių tautai, kuri davė tokį didvyrį.“ Tegu jo ištarti žodžiai nepaliauja skambėję mūsų atmintyje, skatindami labiau mylėti savo kraštą, ir įkvepia mus nauju matulionišku žvilgsniu pažvelgti į Lietuvos ateitį su didesniu pasitikėjimu Dievu ir gerumu.

Dėl nuo mūsų nepriklausančių techninių kliūčių dalintis šiuo straipsniu laikinai negalima. Atsiprašome...
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"