TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Naujasis viešasis valdymas ir socialinė atsakomybė

2014 08 21 6:00

Naujasis viešasis valdymas nuo tradicinio hierarchinio ir naujosios viešosios vadybos modelių pirmiausia skiriasi tuo, kad jis yra vertybinis modelis. Kiekybiniai rodikliai jame nėra dominuojantys kaip naujojoje viešojoje vadyboje, o ypač svarbi yra kokybinė pusė bei veiksmingumo, socialinio teisingumo, lygybės ir etikos aspektai. 

Jeigu tradiciniame hierarchiniame modelyje ypač svarbu buvo procesas, o naujojoje viešojoje vadyboje – rezultatai, tai naujajam viešajam valdymui svarbu ir procesas, ir rezultatai.

Atvirumas, skaidrumas, demokratija, pliuralizmas, socialinė kokybė, socialinė atsakomybė, korupcijos nebuvimas ir aktyvi nevyriausybinių organizacijų veikla yra svarbūs naujojo viešojo valdymo bruožai. Naujojo viešojo valdymo socialinė ir vertybinė pusės disonuoja su prieš 30 metų Vakarų pasaulyje įsigalėjusia ir tebedominuojančia neoliberalizmo, globalizacijos ir postmodernizmo ideologija, kuri bendradarbiavimui ir solidarumui buvo priešpastačiusi konkurencijos, individualizmo ir reliatyvizmo filosofiją. Kodalyvavimas ir koprodukcija sudaro naujojo viešojo valdymo organizacijos ir paslaugų teikimo esmę. Tiesa, naujasis viešasis valdymas turi ir nemažų trūkumų, palyginus su tradiciniu hierarchiniu ir naujosios viešosios vadybos modeliais. Jeigu pastarieji pasižymėjo ne tik aiškiais principais, bet ir konkrečiais įgyvendinimo metodais, tai naujasis viešasis valdymas yra teoriškai sutinkamas labai entuziastingai dėl jo aiškių etinių-vertybinių principų, bet jam labai trūksta konkrečių įgyvendinimo metodų. Šių metodų paieškos sferą ir gylį 2014 metais labai paveikė įtempta tarptautinė padėtis, susidariusi dėl agresyvių Rusijos veiksmų prieš Ukrainos valstybę, kai ciniškumas, melas ir amoralumas pakirto iki tol pasaulyje sunkiai, tačiau, reikia pripažinti, vis tik gyvavusią tarptautinių susitarimų tvarką ir politinių jėgų pusiausvyrą. Todėl pastaruoju metu kalbėti apie globalų naujojo viešojo valdymo įgyvendinimo tikslą nėra prasmės, nes pasaulis yra atsidūręs ne geresnėje, o blogesnėje negu iki 2014 metų socialinėje-ekonominėje, politinėje-vertybinėje ir moralinėje-etinėje padėtyje. Atskiroms pasaulio valstybėms vis labiau atsiribojant nuo bendradarbiavimo ir sukant atviros konfrontacijos keliu, realistiškesni atrodytų Vakarų pasaulio ir daugelio į jį besiintegruojančių Rytų Europos šalių bandymai labiau savarankišku būdu, savo valstybių viduje ir jų viešosiose organizacijose pasiekti tam tikrų naujojo viešojo valdymo laimėjimų, kurie gerintų tiek šių organizacijų vidaus, tiek ir jų išorės aplinką bei skatintų teisingesnius bei efektyvesnius sprendimus.

Didelis sukrėtimas naujojo viešojo valdymo taikymui turėjo būti 2008-2010 metų ekonominė krizė Vakaruose. Po ankstesnių didžiųjų pasaulinių krizių, kaip 1929-1933 ar pokario metų krizės, politinėje-administracinėje sistemoje sekdavo esminiai pertvarkymai ir naujų strategijų įgyvendinimas. Taip prieškario Amerikoje buvo pradėtas ir sėkmingai vykdomas Ruzvelto „Naujasis kursas“, o pokario metais Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje buvo kuriamos gerovės valstybės. Naujoviškų teorinių refleksijų po 2008-2010 metų ekonominės krizės Vakaruose neįvyko, ekonominės-politinės sistemos neperkainojo savo vertybių ir nesurado, o gal ir neieškojo naujų sprendimų. Faktiškai Vakarų sistema ir į ją besiintegruojančios Rytų Europos šalys savo vystymosi praktinės trajektorijos nekeitė ir ja toliau judėjo iš inercijos. Tai, kad eilėje Vakarų šalių politiniuose rinkimuose sustiprėjo kraštutinės dešiniosios jėgos, o atskiros Rytų Europos šalys geriau tvarkėsi ekonomiškai, iš esmės jų senojo neoliberalaus vystymosi kurso nekeitė. Politikų ir mokslininkų susitikimuose bei teorinėse konferencijose ir toliau buvo kalbama apie naujojo viešojo valdymo pranašumus. Socialinė atsakomybė yra tapusi viena pagrindinių vadybos ir administravimo mokslų diskurso temų, jos nepaminėjimas oficialiose kalbose yra laikomas blogo tono ir savotiško „atsilikimo“ ženklu, be socialinės atsakomybės klausimų svarstymo neapsieina nė vienas reikšmingesnis vadybos ar administravimo projektas.

Socialinė atsakomybė tokioje šviesoje galėtų reikšmingiau paveikti organizacijas siekiant išorinių socialinių tikslų, taip pat ir gerinant organizacijų vidinę aplinką. Siekiant socialinės atsakomybės uždavinių organizacijų išorėje, geriau turėtų sektis toms, kurių funkcijos yra aiškiai nukreiptos į socialinę sferą, pavyzdžiui, socialinę, sveikatos apsaugą ar švietimą. Tačiau praktikoje tai nebūtinai pasitvirtina, ir gali atsitikti taip, kad siauresnių ir ne tokių aiškių socialinių funkcijų turinčios organizacijos pasižymės kur kas aktyvesne socialinės atsakomybės elementų diegimo praktika. Vis tik aiškinantis organizacijų vidinę padėtį, visoms viešosioms organizacijoms, vertinant teoriškai, socialinės atsakomybės tikslai turėtų būti svarbūs jau vien dėl to, kad jos rūpinasi viešosiomis gėrybėmis ir viešosiomis paslaugomis. Tačiau realiame gyvenime būtent viešajame sektoriuje vyksta didžiausi viešojo ir privataus interesų supainiojimo skandalai ir labai dažnai težiūrima tik asmeninės naudos. Viešasis sektorius pagal savo prigimtį turėtų būti pavyzdys ir mokytojas privačiajam sektoriui, kaip įgyvendinti socialinę atsakomybę. Tačiau praktikoje dažnai yra atvirkščiai – atskiros privačios organizacijos kur kas efektyviau vadovaujasi socialinės atsakomybės principais negu viešosios. Tai atsispindi ir didesniame privačių organizacijų socialinės atsakomybės formalizavime.

Naujasis viešasis valdymas su savo socialinės atsakomybės tikslais yra tiesiog būtinas norint išgyvendinti įsisenėjusias viešojo sektoriaus piktžaizdes, kurios trukdo tiek organizacijų viduje, tiek ir jų išorėje siekti socialinės atsakomybės, tausoti darbuotojus ir aplinką. Kaip galime kalbėti apie globalią socialinę atsakomybę, jeigu dažnoje viešojoje organizacijoje nesiskaitoma su savo darbuotojais, kurie patys ir turėtų „nešti socialinę atsakomybę“ išorėn ir būti pavyzdžiu privačioms organizacijoms?

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto profesorius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"