TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Naujo pobūdžio karas? Ne visai

2014 05 03 20:15

Pastarosiomis savaitėmis ir dienomis vis ateina žinių apie Rusijos karą prieš Ukrainą, kariaujamą tartum visai naujais būdais. Žalieji rusų „putinėliai“ arba „vokietukai“ – mat parengti šiai agresijai, deja, Vokietijoje arba vokiečių kompanijos, kuri gerai uždirbo, - užiminėja vietoves ir pastatus, verždamiesi ginkluoti be skiriamųjų aprangoje valstybės ženklų, o užėmę atsiskleidžia ir perduoda tiesiai rusų daliniams (su skiriamaisiais ženklais) arba tariamiems gatvių „sukilėliams“ prieš Ukrainą. 

Teisėta valdžia Kijeve ir tuos ir kitus vadina teroristais. Maskva neigia dalyvaujanti, bet rūsčiai perspėja neliesti siautėjančios kariškos, žvalgybininkų arba samdytos „liaudies“. Ar išties tai naujas diversinis – mimikrinis kariavimo būdas? Prisiminkim, kas vyko Lietuvoje 1991 sausį-vasarį.

„Pagrindinės [jų] nuostatos, kurios buvo ir praėjusių metų gruodžio mėnesio pabaigoj, ir visą šitą laikotarpį mus lydėjo, tai būtent dėl nuginklavimo arba krašto apsaugos ir kitų panašių institucijų išformavimo. Taip ir tebėra ta nuostata, niekas nėra pasikeitę, nėra jokios ataskaitos, kad būtų pasakyta: šitai įvykdyta, jau šitas aišku, padaryta, tuo pasitenkinam ir tuo baigta. Ne. Viskas daroma labai pamažu, labai aiškiai. Jau nebėra, pavyzdžiui, jokių Vidaus reikalų ministerijos ginklų. Aną sekmadienį jie buvo išgabenti. Per 400 kovinių šautuvų sudėta į mašinas ir išvežta. Viskas daroma taip, kaip suplanuota. Ten buvo apsauga – ir kariškių apsauga, ir nežinybinė apsauga. Nežinybinę apsaugą pašalino ir padarė savo darbą – išvežė ginklus. Vadinasi, einama toliau ir siekiama tų pačių dalykų. Kas toliau darosi? Iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių objektų pereita į teritorinius. Tai yra, juda į teritorijas ten, kur yra krašto apsaugos struktūrų, kur yra, sakykim, susikompromitavę [sovietiniai] saugumo komitetų skyriai ir panašiai, visur taip daroma, užimamos tam tikros vietos, skverbiamasi į jas, įvairiais būdais skverbiamasi, ieškoma [sėbrų] ir panašiai. Dalykai gana rimti, ir slinkimas labai aiškus. Rajonuose, patys galit atkreipti dėmesį, ir atvažiuoja, ir viešbučiuose gyvena [tam tikri] žmonės. Ko jie atvažiuoja? Į turistinį žygį, pasidairyti ar panašiai? Sutelkta [sovietų] saugumo darbuotojų, jaunų kursantų, apie 1,5 tūkstančio. Kam jų reikia? Apie tuos visus dalykus reikia galvoti. Nieko nėra atsisakyta, viskas [toliau] daroma.“

Šitaip kalbėjo Mečys Laurinkus. Kada? – 1991 metų vasario 28-ąją, jau po Sausio 13 žudynių. VSD vadovas informavo Aukščiausiosios Tarybos deputatus, ką agresorius veikia ir ką planuoja toliau. Užimti įsiskverbimais ir bendra „slinktimi“. Dalyvaujant KGB turistams (!) ir gaivinant senąją agentūrą, o kai reikės...

Taip dabar slenkamuoju būdu okupuoja Ukrainą, drasko gabalais ir vers kapituliuoti. Randa sėbrų, perima ginkluotę, Kryme net laivus, per kiauras sienas privaro vis naujų „vietinių“ triukšmadarių ir smurtininkų. O Vilniuje? Sausio 13-ąją Valeros Ivanovo „sukilėliai“ prieš Sovietų Sąjungos ardytojus TV bokšte pavėlavo, tad sovietų kariuomenė ėmėsi bokšto išvadavimo akcijos (Michailo Golovatovo žodžiais) ir be riaušių preteksto. Dabar rytų Ukrainoje palaikys prorusiškų riaušių vaizdelį kiek reikės, o iš Kremliaus grūmoja vėzdu: jei mūsiškiams priešinsitės, prakeikti Kijevo fašistai, tai bus nusikalstama! Suprask, ateisim teisėtai nubausti... Apie prezidento rinkimus apskritai užmirškit.

Schemutė – riaušės, „nepriklausomos“ valstybėlės paskelbimas bent pusdieniui ir tos valstybėlės suverenus „įstojimas“ į diriguojančią stipresnę valstybę – taipgi sena, pažįstama. Apie ją Mykolo Burokevičiaus KP Centro arba „nacionalinio gelbėjimo“ komitete 1991 metų sausį, netrukus po žudynių dėstė, bemaž paskaitą skaitė, iš Maskvos atsiųstas taikdario demokrato Michailo Gorbačiovo štabo instruktorius.

„Žiūrėkit, paprastai atplėšti visą Vilniaus kraštą, kaip [buvo] trisdešimt devintaisiais metais. Šekit. Visą Vilniaus kraštą atplėšti, Klaipėdos kraštą atplėšti, paskelbti čia Lietuvos tarybinę socialistinę respubliką. Jums ar nežinau kam ten [M.Burokevičiui, Vladislavui Švedui?] dvigubai patiktų tapti tos respublikos prezidentu. Ir štai tuomet jau prašyti SSRS kariuomenės, kad gintų suverenius [Vilniaus-Klaipėdos] interesus“ (iš kn. V.Landsbergis. Lūžis prie Baltijos, 1997).

Laikinai jau ėjo „ginti“ interesų Boleslavo Makutinovičiaus žmogeliukai, pagal propagandos reikmę rodomi tai kaip socialistinės tėvynės, tai kaip vietiniai kovotojai. OMON‘o teroristų štabe išliko kaip tik toks pakoreguotas „LSSR“ žemėlapis su atkirstais ir imperijos vėliavomis pažymėtais Vilniaus ir Klaipėdos regionais. Netrukus Pabaltijo „okrugas“ su centru Rygoje net pasiskelbė, Sovietijai visai griūnant, vietine politine karine jėga...

O instruktorius tęsia:

„Toliau, jeigu jau kalbam kaip partiečiai, tai ką – estų draugai [komunistai] nepalaikys to su Narva ir visu kitu?

Ką – Latvijoj neatsiras norinčių? Na? Ką, ar paskui negalima sudaryti tų respublikų asociacijos? O tąsyk jau galima pasišnekėti ir su Borisu Nikolajevičiumi“ [Jelcinu, tegu jį velniai].

O ar negalima būtų dabar sudarinėti Krymo, Donbaso, dar kokių gabalų asociacijos? Na, nebent federalizavus Ukrainą. Kol kas griebia ir tempia tiesiai į Rusiją, kuri mielai ateis „pagal tarptautinę teisę“ (Sergejus Lavrovas) ginti savo neva suverenių ir amžinų teritorijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"