TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Navalnų ir Nemcovų Kremliui jau negana

2016 02 12 6:00

Pastarųjų metų Rusijos užsienio politiką bene geriausiai charakterizavo žodis „nenuspėjama“. Tuo metu vidaus politika, priešingai, buvo visiškai nesunkiai prognozuojama.

Pernai ir šių metų pradžioje Rusijos opozicijos atstovams tapo sunku likti gyviems tiesiogine šio žodžio prasme. Boriso Nemcovo nužudymas buvo tarsi Rubikonas – jį peržengęs valdantysis režimas nusprendė baigti vaidinti net ir minimalų pakantumą kitaip mąstančių piliečių atžvilgiu. Tokie opozicijos veikėjai kaip Aleksejus Navalnas, galima sakyti, nuolat gyvena surakinti antrankiais. Tačiau A. Navalnas – ryški politinė asmenybė, lyderis. Tokie žmonės visada yra pirmi bet kurio antidemokratinio režimo taikiniai.

Kokybiškai naujas Kremliaus žingsnis – teisiniai veiksmai prieš paprastus piliečius, kurių iki tol beveik niekas nepažinojo. Puikus pavyzdys – Ildaras Dadinas. Šio vaikino vardas buvo nežinomas nei visuomenei, nei greičiausiai valdžiai, kol teisėsauginiu save tituluojantis Rusijos represinis aparatas nutarė parodyti ir kitiems paprastiems, niekam nežinomiems jaunuoliams, kas jų laukia sumanius kartkartėmis surengti kokį nediduką piketą ir ne itin garsiai pareikalauti, tarkime, taikos Ukrainoje.

I. Dadinas buvo nuteistas kalėti trejus metus už piliečių susibūrimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus. 212-asis Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis nesankcionuotų akcijų dalyviams iki penkių metų laisvės atėmimo ir didžiules baudas, priimtas 2014 metais, bet iki šiol griežčiausių bausmių sulaukdavo tik protestų organizatoriai, t. y. tokie žmonės kaip A. Navalnas ir Garis Kasparovas. Pernai Kremlius nusprendė, kad to aiškiai negana.

Anksčiau režimas žlugdė opoziciją skaldydamas jos grupes, kurdamas sisteminę pseudoopoziciją, neleisdamas gauti finansinės ir kitokios paramos bei, žinoma, darydamas tiesioginį spaudimą jos lyderiams. Paprastai būdavo apsiribojama teisiniais veiksmais, ne itin ilgais sulaikymais ir areštais arba piniginėmis baudomis. Veikta pagal klasikinę schemą, kai opozicija neutralizuojama neleidžiant laisvai veikti jos lyderiams, t. y. tiems politikams, kurie turi ryžto ir charizmos telkti aplink save žmones.

Šiaip jau tų priemonių tikrai pakako, kad būtų galima pašalinti bet kokią režimui keliamą grėsmę. Galima sakyti, efektyviai veikiančios opozicijos Rusijoje jau seniai nebeliko. Opozicinės partijos ir organizacijos telkia niekingai mažą dalį Rusijos gyventojų. Tokią mažą, kad net surengus laisvus ir demokratinius rinkimus jos veikiausiai patirtų triuškinamą pralaimėjimą.

Tačiau tokia yra visų autoritarinių režimų psichologija – oponentus reikia ir net būtina ne tik neutralizuoti, bet ir sutrypti, sunaikinti. Kol egzistuoja bent menkiausias laisvos minties daigas, tol režimas nesijaus saugus.

Nuosprendis I. Dadinui – tai Kremliaus žinia, bet jau ne opozicijai, o kiekvienam rusui: tik pamėgink pasirodyti gatvėje iškėlęs plakatą ir tavęs lauks Ildaro likimas. Na, nebent nešiesi plakatą: „Kadyrovas – Rusijos patriotas!“ Už tokią nesankcionuotą akciją turbūt niekas nebaus.

Šiuo metu I. Dadino draugė žurnalistė Anastasija Zotova (pora ką tik gavo leidimą susituokti tardymo izoliatoriuje) kovoja už vaikino išlaisvinimą, buria žmones socialiniuose tinkluose. Juos galite rasti Facebook tinkle surinkę #FreeDadin. Deja, režimas kol kas nerodo jokių ženklų, kad ketintų sušvelninti bausmę jaunam laisvaminčiui.

Dar liūdniau tai, jog rusai palengva ima priprasti prie valdžios spaudimo. Šalies visuomenė pamažu susitaiko su tuo, kad žudomi žurnalistai ir politikai, kad žmonės už nieką grūdami į kalėjimus. Juk toks įvykis, kaip neseniai Maskvoje nugriauta turgavietė, sukėlė kur kas didesnį rezonansą nei kokio nors opozicijos aktyvisto įkalinimas. Rusai pyksta, kai nuverčiamas jų pamėgtas kioskelis, tačiau visiškai ramiai stebi pilietinių teisių ir laisvių likučių naikinimą. Todėl ir režimo vidaus politika yra bei liks labai nuspėjama – represijos nesibaigs ir darysis dar griežtesnės iki tol, kol bus sunaikintos paskutinės laisvos minties apraiškos, arba kol triokštelės jau trilinkai sulinkusi visuomenės kantrybė. Deja, kol kas daugybės rusų sąmoningumas yra toks, kad nugriautas kioskas – kur kas rimtesnis jų kantrybės išbandymas, nei nekaltų žmonių kišimas už grotų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"