TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ne apie karalių, apie karalystę

2016 07 06 6:01

Valstybės dieną švenčiame ne Kovo 11-ąją ar Vasario 16-ąją, o Liepos 6-ąją, kuri mūsų kolektyvinėje atmintyje yra labiausiai apmusijusi. Sunkiai atsimename valstybingumo pradžią ne tik dėl to, kad mus nuo jos skiria kone aštuoni šimtmečiai.

Kalaviju ir krauju Mindaugo vykdytas žemių vienijimas, jo krikštas, karūnavimas regisi kaip tolima egzotika, „kažkokie viduramžiai“ (dar būtinai „tamsūs“) su feodaline santvarka ir politiškai reikšminga popiežių valdžia. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje tautinio atgimimo veikėjai, valstybės kūrėjai gręžėsi į valstybingumo ištakas, į didžiuosius kunigaikščius, pavyzdžiui, 500-osios Vytauto mirties metinės paminėtos su trenksmu.

Sovietmečiu situacija pasikeitė: mūzos Klėjos globotiniai valstybingumo ištakų laisvai tyrinėti neturėjo nė menkiausių galimybių. Tyrėjų dėmesys senajai Lietuvai buvo apribotas politinėmis priemonėmis (temų cenzūravimas, mokslininkų bei jų darbų apie šį laikotarpį skaičiaus ribojimas, įvairios ideologinės-istoriografinės taisyklės ir t. t.). Distanciją su valstybės geneze tautos sąmonėje kiek sumažino Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“, kad ir derantis su sovietine istorijos politikos konjunktūra.

Nors šiame kūrinyje ir kalbama apie valstybės kūrimą iš „sąmokslų, klastos ir melo“, svarbesnis yra pats Mindaugas, jo žmogiškoji drama. Tačiau iš tiesų už karalių svarbesnis pats karūnavimo aktas, dėl kurio Lietuva tapo lotyniškosios Europos dalimi. Tiesa, valstybingumo plėtojimas kuriam laikui buvo pristabdytas, mat po dešimtmečio karalius nužudytas drauge su palikuonimis, ir dinastija nutrūko. Kaip pernai interviu „Lietuvos žinioms“(1) sakė istorikas Vytautas Volungevičius, šiandien nebūtume „vėluojantys“ pasivyti Vakarus, jei Mindaugo krikštas būtų turėjęs tęstinumą, gal universitetas būtų atidarytas pora šimtų metų anksčiau.

Pasak istoriko, Liepos 6-oji yra puiki „istorinės atminties vieta“, kuri mums padeda suvokti, kaip orientuojamės savo valstybės ir regiono, kuriam priklausome, istorijoje, taip pat suprasti pasirinkimą būti Europos dalimi. Tokią dieną kur kas prasmingiau atsiversti ne Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, o mažiau žinomus, tačiau kupinus autentiško politinio mąstymo Petro Dirgėlos kūrinius, vienas po kito atskiromis knygomis pasirodžiusius nuo 1985 metų ir sudarančius du pagrindinius epus – „Baltijos“ ir „Karalystės“.

Su šio Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinto rašytojo kūryba bei įžvalgomis mano pažintis prasidėjo, deja, neseniai, jau po autoriaus mirties. Akstinu jai tapo Kembridžo filosofijos doktoranto Viliaus Bartninko pasikalbėjimai su rašytoju. Jie nedidele, per kelias valandas perskaitoma knygele leidyklos „Naujasis Židinys-Aidai“ publikuoti šiemet. Joje glūdi originalios įžvalgos apie sovietmetį, geopolitiką, Lietuvos istoriją ir – kas svarbiausia šįsyk – valstybę.

Anot praėjusių metų kovą mus palikusio P. Dirgėlos, karalystė yra Lietuvos valstybingumo pamatas. Nors karalius mirė, karalystės statusas neatšaukiamas, jis legitimus, juridiškai pagrįstas. Rašytojo teigimu, Algirdas Mykolas Brazauskas Tūkstantmečio šventės metu suklydo teigdamas, kad Lietuva buvo sukūrusi penkias valstybes: karalystę, didžiąją kunigaikštystę, tarpukario respubliką, sovietinę respubliką ir dabartinę.

Valstybė, kaip teigia istorinių romanų autorius, sykį sukurta, visuomet išliko ta pati, net ir svetimųjų užimta: „Pavadinimų kaita, valstybės nuosmukis ar pakilimas nekeičia fakto, kad tai valstybė. Jei okupuota – tai okupuota valstybė. Visuomet esama suvereniteto turėtojo, kuris, suradęs jėgų, nušluoja okupantą ir išlenda į viešąjį gyvenimą.“

Laikantis tokio požiūrio, galima lengvai atremti kritiką, esą anachronistiška Liepos 6-ąją iškelti tautinę vėliavą, o ne istorinę su Vyčiu, drauge su kitose šalyse gyvenančiais lietuviais giedoti tautišką giesmę ar puoštis tautiniu kostiumu. Švenčiame Valstybės dieną – joje telpa visi pavidalai, visi skirtingų laikotarpių atributai. „Lietuvos žinių“ žurnalistui Audriui Musteikiui (2) P. Dirgėla yra sakęs, jog nesiekia LDK atkūrimo, o gina Lietuvos valstybės tapatybę, jos paveldą. Jo požiūriu, reikia ne susigrąžinti istoriją, o remtis į ją, idant galėtume apginti savo valstybingumą ateityje.

Istoriosofinių romanų autoriui atrodė, kad nedidelėje tautoje bent keli plunksnos meistrai turi nuolat rašyti apie valstybės praeitį. Jam pačiam valstybė buvo svarbiau nei literatūra. V. Bartninkui paklausus, kam reikalinga valstybė, šis atsakė: „O tau namų reikia? Stogo virš galvos reikia? Reikia. Namie, jei viskas gerai, jei šeima sutaria, visi sveiki, vaikams gerai klostosi, tai namuose jauku, jiems namie geriausia – čia saugiausia, čia gauna žmogiškos šilumos, čia pailsi. Tai mažiausiasis žmogaus kosmosėlis. Valstybė yra tas pats. (...) Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"