TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ne davatkos dėl abortų kovoja

2013 06 07 6:00

Seimui ėmus svarstyti abortų draudimo įstatymo projektą, pamažėle atgyja kitados šiuo klausimu kunkuliavusios aistros. Kritikai nepraleidžia progos šią iniciatyvą pašaipiai vaizduoti kaip grupelės davatkų bei retrogradų klerikalų avantiūrą. Bet ar viskas taip paprasta? Kokie abortų neuždraudimo šalininkų motyvai ir ką jie byloja apie mūsų dienų visuomenę?

Vienas dažniausiai kartojamų argumentų – moters (ar poros) laisvo apsisprendimo teisė, į kurią nevalia kištis. Kitas – tai, kad įstatymas “realiai neveiks”, o moterims teks arba vykti į užsienį, arba ieškoti nelegalaus ir nesaugaus aborto galimybės Lietuvoje. Trečia, kad abortai yra leidžiami visoje Europos Sąjungoje, išskyrus “tokias” (intonuoti pabrėžtinai su pašaipa) šalis kaip Malta, Airija ir Lenkija.

Žvelgiant į pastaruoju metu Vakarų Europoje vykstančią šeimos, lyties, žmogaus gyvybės sampratos reviziją , sunku atsikratyti įspūdžio, kad iš naujo regi seną pasaką apie nuogą karalių. Juk dauguma ne visada teisi, ir ne visa, kas nauja, madinga, populiaru, konjunktūriška ar politiškai korektiška, yra naudinga, gera, sveika ir protinga. Ir ar ne tie patys vakariečiai, aplankantys Lietuvą, mėgsta pagraudenti, kaip svarbu pokomunistinėms visuomenėms “vesternizuojantis” neperimti Vakarų Europos ydų ir klaidų… Tad gal pasauliui verkiant reikia trečio brolio kvailio, kuris išdrįstų garsiai pasakyti, kad karalius nuogas?

Įstatymai ir draudimai šiuolaikinėje visuomenėje nepopuliarūs. Visa tai, kas riboja idealią – nevaržomą, kone absoliučią – asmens laisvę, linkstama priimti kaip blogą, trapų žmogaus individualumą traiškančią represinę sistemą. Tačiau kiekviename draudime glūdi ir pozityvus pradas. Įstatymai, kad ir netobuli bei apeinami, atlieka svarbią ugdomąją vertybių orientyrų funkciją – jie padeda augančiam ir sąmonėjančiam visuomenės nariui geriau suvokti gėrio ir blogio skirtį.

Žinoma, svarbus draudimo aspektas yra ir negatyvus. Plečiantis asmens teisių ir laisvių riboms, į bet kokį, ypač naujų sankcijų taikymą reaguojama alergiškai. Žmogus nebėra linkęs suvokti savęs kaip ribotos būtybės, kuri reikalinga aukščiau jos pačios esančio mokančio, gydančio, įspėjančio, galiausiai baudžiančio (ir kartais serginčio žmogų nuo jo paties) autoriteto. Nei Dievas, nei per žmonijos istoriją įgyta ir nugludinta kolektyvinė patirtis bei vertybių sistema, išreikšta valstybės įstatymuose, tokiam visuomenės nariui nebėra svarbus elgesio imperatyvas. Kur veda toks kelias, numanyti nesunku: visuomenė, pamažu mažindama universaliai galiojančių vertybių skaičių, rizikuoja vieną dieną tapti beatodairiškai savo interesus ginančių individų gauja. Nauja? Regis, kažkur jau girdėta, jog “žmogus žmogui – vilkas” ir kad natūralios atrankos metu išlieka tik stipriausi…

Tokioje perspektyvoje abortas gana dėsningai pristatomas pozityviais “raktažodžiais” – kaip asmens / moters / poros teisė ir laisvė, nutylint, jog tai kiekvienu atveju yra ir gležnos, ką tik užsimezgusios, apsiginti negalinčios gyvybės sunaikinimas. Įdomu, kad atgijusiuose debatuose nebegirdėti anksčiau itin dažnai kartoto “paguodžiančio” argumento, jog vaisius / gemalas – dar ne žmogus… Šį aborto aspektą dabar linkstama tiesiog nutylėti. Klasikinis pavyzdys – vienos parlamentarės andai sukeltas triukšmas dėl vizualinio smurto: pasipiktinusi nufilmuoto aborto vaizdais garsi moterų teisių gynėja beveik tiesiogine prasme užsimerkė prieš realybę. Kaltindama oponentus dogmatizmu, ji pati parodė klasikinį dogmatiškumo pavyzdį: jei faktai prieštarauja teorijai – juo blogiau faktams…

Apsispręsti gimdyti neplanuotą gyvybę dažnai būna tikrai nelengva, ypač šiais vis labiau “kontroliuojamos” motinystės ir tėvystės laikais. Vien abortų draudimas šitos naštos nepalengvins. Vis dėlto humaniška save laikančiai visuomenei privalu išsaugoti nelygstamą vertybę – žmogaus gyvybės neliečiamybę. Prieš du tūkstančius metų į griežtą ir žiaurią Romos imperijos visuomenę, kuri natūraliu dalyku laikė gimusių ir negimusių kūdikių žudymą, krikščionybė atnešė ir pamažu įdiegė pagarbą žmogaus gyvybei, praplėtė moterų teises, paskatino vergijos nykimą. Ant šių pamatų išaugusi Europos civilizacija dabar, regis, suka atgalios... Ar grįšime ir į naują senąją vergiją – šiuokart vergavimą neribotai savo pačių laisvei?

DALINKIS:
0
4
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"