TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ne giminių krašto atstovas

2015 07 04 6:00

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. 

O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Mk 6, 1–6

Kada liturgijoje kas treji metai atsiranda šis evangelinis pasakojimas, čia pat visada būna ir liepos 6-oji. Taigi toks derinys: iškili tautos šventė ir Jėzaus fiasko savo gimtinėje. Mūsų valstybės pradžia, bent jau ta, kurią dabar švenčiame, Mindaugo karūnavimas - tai irgi susitikimas su Kristumi ir jo gerąja žinia. Su klausimu priimti ar nepriimti, priklausyti ar nepriklausyti Kristui.

Galima būtų sakyti, jog šia prasme mes nekaip pradėjome. Mindaugo krikštas, o ir popiežiaus palankumas šiam pagonių karaliui, buvo labiau politinis ir diplomatinis reikalas nei kas nors susiję su asmeniniu tikėjimu. Anais amžiais tik tokie, kaip Pranciškus Asyžietis, galėjo sau leisti prabangą širdimi atsiversti į Kristų. Karaliai yra karaliai. Ir kad paskui buvo atsimesta nuo krikščionybės, ir kad antrąsyk ją priimant irgi lėmė žemiški interesai, ir kad mūsų evangelizacija buvo ilga ir sunki - visa tai mažai stebina, nes Lietuva nebuvo vienintelė tokia.

Nei mūsų karalius Mindaugas, nei kiti, anuomet su juo priėmę krikštą, neskaitė Morkaus evangelijos eilučių apie Jėzaus apsilankymą savo tėviškėje ir nesvarstė, ką reiškia, kai pranašas ateina į tavo miestą, tavo namus, tavo šventovę. Mums, kurie dabar skaitome Evangeliją, ir ne dėl to, kad taip diktuoja politinė konjunktūra, apie savo susitikimą su Kristumi reikia galvoti. Ką jis, kaip asmuo ir kaip žinia, neša mums ir ko laukia iš mūsų? Kokiais vardais jį vadinsime?

Nazareto gyventojus jis nuvilia ir papiktina, nes nesielgia kaip savas „kraštietis“, kuriam pavyko padaryti karjerą, išgarsėti, būti naudingam. Jis tik moko sinagogoje, užuot plačiai šypsojęsis ir dalijęs lauktuves. Jis nesigriebia pažinčių ir giminystės. Nazaretas, ko gero, būtų mielai priėmęs šventę, atlaidus, visus laiminantį ir apdovanojantį lyderį. Kiti evangelistai cituoja saviškių Nazarete prašymą Jėzui: „Padaryk ir čia tokių darbų, kokių darei Kafarnaume!“ Ultimatumas, vienintelė sąlyga, kad būtum sutiktas su gėlėmis? O gal pikta ironija? Bet anksčiau jis tikrai darė viską, ko buvo prašomas. Leidosi tampomas į kairę ir į dešinę. Keisdavo savo planus, nutraukdavo pradėtą darbą, nepaisė mokinių murmėjimo, kad atsirastų ten, kur buvo reikalingas. Kafarnaume stebuklui įvykti pakakdavo maldaujamo žvilgsnio ar tiesiog beviltiškos žmogaus situacijos. Nazarete - nė vieno stebuklo. Garsusis stebukladarys čia tarsi suparalyžiuotas. Jis stebėjosi jų netikėjimu, - apibendrins evangelistas Morkus.

Labai lengva viską nurašyti Nazareto žmonių širdies kietumui, užsispyrimui, trumparegystei. Esą Jėzus jiems buvęs pernelyg artimas ir pažįstamas, kad jie suvoktų jo tikrąją misiją. „Daugiau negu dailidė“, - prisimena vienos knygos pavadinimas. Aiški užuomina, kaip svarbu teisingai sudėlioti dieviškus Jėzaus titulus. Ir kaip esą pragaištinga, jeigu matai tik žmogų, panašų į save, paprastą ir prognozuojamą.

Bet man labiau patinka mintis, jog Nazaretas - tai ne apmaudi žmonių klaida, bet dalis evangelinės logikos. Jėzui skirta būti suklupimo akmeniu. Dar daugiau, Evangelijoje klumpa ir klupdomi pirmiausia savieji. Siaubinga tiesa mums, įsitikinusiems, kad yra priešingai. Ankstyvoji Bažnyčia Jeruzalėje buvo priblokšta ir pasipiktinusi, kai Paulius, atsidūręs Antiochijoje, ėmė skelbti Kristų pagonims, o šie, tolimieji ir svetimieji, pasirodė kupini tikėjimo malonės. Tokia situacija kartosis ir kartosis. Autsaideriai, nebuvę jo verti, svaigs iš jo dovanoto džiaugsmo. Pretenduojantieji į amžinus saviškius bus paliekami savo išdidžios širdies valdžiai.

Krikščioniškasis tikėjimas turi rastis ne per pažintį, ne per kaimynystę su Jėzumi. Jam nepatinka būti vaikinu iš mūsų gatvės. Jo dieviškasis statusas niekada nereikš dovanų ir privilegijų tiems, kurie tariasi priklausą jo „chebrai“. Saviškiai šauks: „Mes su tavimi valgėme ir gėrėme“, o jiems bus atkirsta: „Aš jūsų nepažįstu“. Evangelijos tiesiog neliktų, atidavus ją kaimynams ir draugų būriui.

Bažnyčią ir mus gelbsti tik persikraustymas iš Nazareto. Į Kafarnaumą, į Antiochiją, į bet kurią kitą vietą, kur dingsta pagunda pareikšti: „Argi jis nėra vienas iš mūsų?“ Tinka visi užribiai ir pašaliai, visos duobės.

Jėzus pasirenkamas aklai ir rizikingai. Brūkštelėjus jam apsiausto krašteliu. Pajutus šalimais jo kvėpavimą. Nebepakeliant skausmo ar tamsos. Nugirdus iš kitų ir priėmus dar nesuvokiamą žinią, kad jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Šiame sąraše niekada nebus šeimos ryšių, pasitapšnojimo viens kitam per petį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"