TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

(Ne)kalbėkime apie Garliavą

2012 05 26 8:17

Šiomis dienomis draugų ir giminių susiėjimus, pokalbius tenka pradėti nuo perspėjimo: "Tik nekalbėkime apie Garliavą." Nes išsiskyrus nuomonei rizikuojate susirieti ir prarasti ryšius net su artimais žmonėmis.

Akivaizdu, jog Lietuva yra poliarizuota ir pasidalijusi, o įtampos lygis toks aukštas, kad dažnai komunikuojama tik emocijų kalba, kuri veda prie etikečių klijavimo ir priešpriešos didėjimo.

Vis dėlto vertėtų pripažinti, jog trejų metų senumo įvykiai Kaune ir dabartiniai Garliavoje tapo lyg degtuku, patekusiu į šieno kupetą. Priešprieša tik latentiškai glūdėjo mūsų visuomenėje, o dabar išsiveržė į išorę.

Čia galėtume prisiminti moderniosios psichoterapijos tėvo Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės teoriją. Ji kalba apie archetipus, pirmavaizdžius, kurie yra tarsi įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos. Jų raiškos erdvė - žmonių  fantazijos, sapnai, kliedesiai. Kuo ryškesnis vaizdinys, tuo ryškesnės emocijos jį lydi. Pasąmonėje glūdintys pirmavaizdžiai sukelia emocijas, kurios mus užvaldo.

Todėl turėtume prabilti apie mūsų tautinę-kolektyvinę pasąmonę, kuri ima ir plyksteli nelauktais rakursais. Radikali priešprieša - vienas jų. Ne veltui sakoma: "Mėgstamiausias lietuvio patiekalas - kitas lietuvis."

Ko gero, sunku apčiuopti lietuviškos nesantaikos pradžią, nes dar Vincas Kudirka savo "Tautiškoje giesmėje" išreiškė linkėjimą, kad vienybė žydėtų. Pokariu tautoje atsiradusią priešpriešą, kurią iliustruoja posakis: "Brolis prieš brolį", būtų naivu versti tik ant sovietinės okupacijos. Okupacija ir būdas, kaip ji įvyko, tik išryškino tikrąją padėtį - lietuviai yra priešiški vienas kitam.

Šis priešiškumas, susiklosčius palankioms aplinkybėms, išsiveržia į paviršių. Blogiausia, kad nenorime tiesai pažvelgti į akis ir pripažinti, jog esame prastoje padėtyje, o ji - gera dirva tam tikroms jėgoms manipuliuoti visuomene. Prisiminkime kad ir liūdnai pagarsėjusią "paksogeito" istoriją, kuri padalijo Lietuvą. Deja, kaip liudija dabartiniai įvykiai, tuomet nebuvo padaryta jokių išvadų. Nepraėjo nė dešimtmetis, o šalis vėl padalyta į dvi viena kitai priešiškas stovyklas ir į trečdalį abejingųjų.

Jei atidžiau įsižiūrėtume į tas dvi stovyklas, pamatytume, kad vieną jų (vadinamuosius kedininkus) sudaro žmonės, kurie vienaip ar kitaip buvo susidūrę su neteisybe savo atžvilgiu, neturintys ko prarasti, socialiai pažeidžiami, neretai negalintys pasigirti didelėmis pajamomis, vyresnio amžiaus piliečiai. Bet čia ir tie, kurių jaunystė praėjo Atgimimo metais, kurie per kovas už tautos laisvę stovėjo pirmose gretose, kurie nusivylė išduotais idealais. Tarp Garliavos budėtojų yra stebėtinai daug meniškos prigimties, skausmui jautrių žmonių, įsiklausančių į patirtį, klausančių ir abejojančių. Nenuostabu, kad prie tokių stichiškų sąjūdžių šliejasi ir baimių valdomi žmonės, savo poziciją reiškiantys kategoriškai bei rėksmingai.

Niekinamas etiketes "apsėstieji", "violetiniai isterikai", "patvoriniai", "gauja" jiems kabinantieji dažniausiai yra gerai visuomenėje įsitvirtinę, stabilias ir nemažas pajamas turintys 25-45 metų asmenys. Šie žmonės bijo bet kokių visuomenės sukrėtimų, kurie reikštų nesaugumą, statuso išjudinimą, neaiškią ateitį. Jie neabejoja savaime suprantama socialine sankloda, galios institucijų stabilumu, įprastomis bendrabūvio schemomis.

Suprantama, šios charakteristikos gana apibendrinančios. Juk ir vienoje, ir kitoje pusėje rasime žmonių iš abiejų stovyklų. Taip pat itin svarbų vaidmenį vaidina vertybių skalės, pasaulėžiūra, ideologinės nuostatos. Pagaliau yra tie, kuriems ši istorija - tik iki gyvo kaulo įsiėdęs šeiminis ginčas, ir jo liudininke tapusi visa šalis.

Ar įmanoma kurti harmoningą krašto ateitį, jei nebus kokio nors konsensuso tarp šių stovyklų? Deja, atsakymas - tik neigiamas. Nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų šioje istorijoje paprasčiausiai negali būti, nes tai reikš nuoskaudas bei apmaudą, ir jis pasitaikius progai vėl išsilies. Todėl veiksmai įtraukiant teisinę mašineriją veda į akligatvį. Tik tiesa, kaip sakė Jėzus Kristus, mus išlaisvins. Jos, vien jos, kad ir kiek tai kainuotų, reikia mums visiems šioje istorijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"