TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ne tos mąstymo kategorijos

2016 05 07 6:00

Jau net nejuokinga. Užtenka populiaresniam dainininkui mestelėti rašinuką visais laikais skaudžia kainų tema – tuoj subruzda visa Lietuva su Vyriausybe priešakyje. Kainų temos ir problemos pumpuojamos jau nuo metų pradžios, kai tik euro atžvilgiu smuktelėjo Lenkijos zlotas. 

O juk ir anksčiau žinojome, kad Lenkijoje pirkti pigiau daugiausia dėl būtinosioms prekėms taikomo keleriopai mažesnio pridėtinės vertės mokesčio. Kai zlotas buvo brangesnis, ir lietuviškai krykštaujančios eilės buvo trumpesnės.

Kainų, algų ir pensijų temos aktualiausios artėjant kiekvieniems rinkimams. Šį kartą jas smagiai paįvairina dinozauriana, apskritai nesipjaunanti nei su rinkimų, nei su kainų tematika. Radijo laidoje mokslininkas pareiškė, kad gyvename antrojoje dinozaurų epochoje – juk neišnyko nei krokodilai, nei tarakonai, o paukščiai tai esą tie patys dinozaurai, nes su snapais ir plunksnomis – pagrindiniais dinozaurų atributais.

Jeigu iš tiesų taip, tai per tas kelias dešimtis milijonų metų pasaulyje nelabai kas tepakito. Žmogaus – protingos būtybės – mąstymas keičiasi sparčiau, bet ir tai daugiausia tik dėl gyvenimo kokybę gerinančių tobulėjančių technologijų, o pagrindinės vertybės juk tos pačios. „Žmones apėmė toks turto troškimas, jog atrodo, kad turtai valdo juos, o ne jie – turtus.“ Šiuolaikiška? Bet tai tik atsitiktinai paimta citata iš romėno šviesuolio Gajaus Julijaus Jaunesniojo, gyvenusio prieš 2000 metų, laiškų, publikuotų pernai išleistoje knygoje.

Taigi mąstymas keičiasi lėčiau, negu įsivaizduojame. Su „kainų kaltininku“ euru gyvename mažiau kaip pusantrų metų. To neužtenka, kad žmogus, ypač jau ne jauniklis, suspėtų įprasti kiekvieno pirkinio kainą savaime padauginti iš 3,4528 ir taip palyginti su buvusiais litais. Beveik pusantrų metų ir centas centui nelygus. Per porą dešimtmečių įpratus rankas tiesti prie centus kainavusio pirkinio, instinktui paklūstame ir dabar, o paskui nevalingai stebimės savaime tirpstančiu piniginės turiniu.

Analitikai ir politikai džiugiai skelbia, kad statistinis vartojimas auga. Juk šis rodiklis neva neabejotinai patvirtina šalies ekonomikos kilimą. Auga vartojimas – vadinasi, didėja ir gyventojų pajamos. Bet ar tikrai? Vartojimo augimas – pernelyg suvidurkintas rodiklis, kaip ir pajamų lygis. Iš esmės pastaruosius porą metų didėjo tik minimalios algos, kartu pakeldamos vidutinį darbo užmokestį. Gavęs pora dešimčių eurų daugiau, kiekvienas mažas pajamas ganantis žmogus tekinomis lekia į parduotuvę ir skubiai kraunasi į krepšius centus kainuojantį gėrį, taip keldamas bendrą vartojimą. Jų gyvenimo kokybė iš tiesų keliais eurais pagerėjo. Tie, kurie nebuvo pratę skaičiuoti centų, vartoja kaip vartoję.

Prekybininkams pasiūlos ir paklausos dėsnis – kasdienybė. Prekės kaina gera tol, kol ji perkama. Iš anksto pasmerktas žlugti verslas, nesugebantis tuo pasinaudoti. Auga pigių maisto prekių paklausa – jų kainos pirmiausia ir „koreguojamos“. Todėl ir branginama pirmiausia ne mėsa, ne dešra, kuo ir anksčiau pernelyg nepiktnaudžiaudavo šiandien jau pagrindiniu prekybos centrų klientu tapęs minimaliai uždirbantis pirkėjas. Brangsta bulvės, morkos. O tie, kurie mėgdavo stalą paįvairinti naujo derliaus kalafiorais ar karališkosiomis krevetėmis, dėl kelių papildomų eurų ar keliolikos buvusių litų nesuka galvos. Tai, kas vakar kainavo centus, centus kainuoja ir šiandien, nors keliais ir brangiau. Dėsninga, kad po mėnesio ta pati vis tiek centus tebekainuojanti prekė jau keliolika centų brangesnė. Vadinasi, iš tikrųjų kainas kelia ne prekybininkai, o mes patys, pirkėjai, dar neįpratę savo pajamų ir išlaidų skaičiuoti eurais. Ir svogūnų laiškai eurą, o ne litą turguje kainuos tol, kol bus perkami.

Galima kad ir kas mėnesį ar kas savaitę šaukti politines tarybas, visur įžvelgti kartelinius susitarimus, bandyti „iš viršaus“ kontroliuoti kainas, bet kol net ir brangstančių prekių paklausa nemažės, tol augs ir kainos. To nepakeis nors ir kas mėnesį atliekami antkainių, kainų tyrimai nei jokios politinės tarybos. Vartotojai, tebemąstantys metaliniais eurais, prieš pusantrų metų išstūmusiais litų banknotus, ir be atodairos stvarstantys centus kainuojančias prekes, gali piktintis kainų augimu, koneveikti godžius prekybininkus, galbūt net laikinai pristabdyti kainų augimą, bet įsibėgėjusio traukinio nesulaikys.

Naujo pigesnių prekių prekybos tinklo atėjimas bus įdomus reiškinys prekybos centrų valstybėje Lietuvoje. Matyt, padėtį šiek tiek pakoreguos. Bet ir rinkos naujokas – tai viso labo tokia pati prekybos bendrovė, veikianti tomis pačiomis rinkos sąlygomis, kurių karalaitės – pasiūla ir paklausa.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"