TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ne vien Darbo kodeksas viską lemia

2015 12 22 6:00

Perrašomas Darbo kodeksas sukėlė daug diskusijų. Darbo santykius reguliuojančio įstatymo projektą Seimas dar kartą grąžino tobulinti Vyriausybei. Įstatymo priėmimas nukeltas į pavasarį.

Tačiau vargu ar kas iš esmės pasikeis. Nesigilinant į visus darbo santykių niuansus, kuriuos Trišalė taryba turės laiko susiderinti, akivaizdu, kad daug daugiau darbo santykius ir atmosferą, nuo kurios ir priklauso darbdavių siekiamas darbo efektyvumas, lemia tų pačių darbdavių elgesys, nuo jokių kodeksų nepriklausomas požiūris į darbo santykius.

Dažnai kalbant apie emigrantus išgirstame: „O kad jie Lietuvoje taip gerai dirbtų, kaip ten dirba, tai nereikėtų nei išvažiuoti, ir čia tokiems darbo vietų netrūktų.“ Žinoma, jie dirbtų ir čia taip gerai, tik dauguma mūsų darbdavių dar labai toli nuo tokios kultūros, kokią emigrantai mato daugelyje Europos šalių. Nekalbu apie tuos, kurie patenka į sukčių pinkles. Noriu palyginti du pavyzdžius – kaip ką tik mokyklą baigę jaunuoliai bandė dirbti ir užsidirbti Lietuvoje, ir kodėl jiems Škotijoje labiau patiko. Nekaltinkime, kad visi tik ir kelia sparnus, nemyli Lietuvos ir kad trūksta patriotizmo. Patriotizmo jiems netrūksta, tačiau jaunimas jau nenori vergauti juos žeminantiems darbdaviams.

Jaunatviško entuziazmo kupini jaunuoliai tikrai bandė dirbti ir Lietuvoje. Picas vežiojo vienoje gana žinomoje, didelį tinklą ne tik Lietuvoje turinčioje įmonėje (vadinasi, savininkas nebuvo jau koks pradedantysis, o tikrai turintis už ką skatinti savo gerai dirbančius darbuotojus). Besiplėšydami ir skubėdami kuo greičiau picą nuvežti net į atokiausias Vilniaus pakraščių sodų bendrijas, kur naktį dar ir ne taip lengva adresatą rasti, už vieną įvykdytą užsakymą mažiau nei du eurus gaudavo. O arbatpinigiams, kaip žinoma, tautiečiai nelabai linkę centus švaistyti. Jeigu užsakymų yra 10–20, tai per ilgą darbo dieną 20–40 eurų uždirbi. Tačiau vaikinus labiausiai piktino baisi darbo organizavimo netvarka. Darbdavys net nebuvo suinteresuotas, kad tas darbas sklandžiau eitų. Dauguma tų vadinamųjų jo „vadybininkų“ – tiesiog pagal pažintis ir giminystę priimti – darbo grafikus sudarydavo per daug galvos nesukdami. Tekdavo dirbti po 16 valandų prie motorolerio ar automobilio vairo. Ir kai po kelių valandų miego tau vėl skambina ir sako, kad nėra kam dirbti, o užsakymų yra, neilgai tokį tempą gali atlaikyti. Kai picų išvežiotojas paklausdavo, ar, vadybininkų manymu, saugu keturias valandas miegojus vėl sėsti prie vairo, išgirsdavo patarimą: „Nieko, kavos išgersi ir galėsi vairuoti.“ Iš jaunatviško entuziazmo bandė dirbti ir tokiomis sąlygomis. Tačiau jokių viršvalandžių darbdavys nematydavo, jau nekalbant apie kokį nors paskatinimą.

Yra daug dalykų ir be Darbo kodekso įsikišimo, kaip žmogiškais santykiais darbdaviai gali skatinti gerai dirbti. Jokiais kodeksais nesukursi atmosferos, kurią gali sukurti savo darbo jėgą – darbuotojus, kuriančius jam pelną, – gerbiantis ir vertinantis darbdavys.

Nusispjovė vaikinai ir išvažiavo į Škotiją. Susimetė, išsinuomojo butą Edinburge ir ėmė dairytis darbų. Pirmiausia, labai lengvai gavo darbą velomobiliais vežioti turistus. Darbdavys, sužinojęs, jog vaikinai iš Lietuvos, buvo patenkintas, nes jau buvo susidūręs su lietuviais, žinojo, kad gerai dirba. Tačiau apsidairę vaikinai pamatė, kad yra dar geresnių darbų. Tuo labiau, kad žiemą velomibiliais pramogaujančių turistų sumažėja. Sugundė tiesiog gatvėje pamatytas skelbimas – viena stambi pasaulinio masto internetinės prekybos įmonė ieško darbuotojų. Įsidarbinti reikėjo per agentūrą, kuri kruopščiai atrinkdavo: reikėjo pasidaryti testus, kurie nustatytų, ar žmogus nevartoja narkotikų, nėra toksikomanas arba alkoholikas. Būsimas darbdavys norėjo žinoti, ar darbuotojai neturi žalingų įpročių. Norintys gauti gerai mokamą darbą (už valandą mokama 12 eurų, už viršvalandžius – 24) tokių testų nelaikė nei pažeminimu, nei neteisėtu reikalavimu. Po testų buvo kelių valandų pokalbis – agentūra darbdavių prašymu siekė kuo daugiau sužinoti apie būsimą darbuotoją – net kuo dirba jo tėvai, ar nėra ieškomas Interpolo.

Patikrinus kompiuterinį raštingumą vaikinai darbą gavo. Gavo ir po nešiojamąjį kompiuterį, kuris reikalingas ir priimant iš viso pasaulio plaukiančius užsakymus, ir suskaičiuojant kiek per dieną tu supakavai siuntinių. Nei darbdavys, nei šalia dirbantis darbuotojas nešnairuoja, ar tu dirbi, ar tinginiauji. Viską suskaičiuoja kompiuteris. Ir nepikta, kad už daugiau dirbančio pečių yra galimybė kuriam nors tingesniam pasislėpti. Yra produktyvumo norma, jos privalai laikytis. Ir viskas visiems aišku. Visi jaučiasi skaidrūs.

Jei tavo produktyvumas tik apie 60 proc., akivaizdu, kad greit paprašys išeiti. Tačiau jei tą produktyvumą viršiji (o tai, kaip tikino vaikinai, pasistengus visai nesunku), kas mėnesį renkamas produktyviausiųjų trejetukas. „Buvo labai netikėta, kai patekau į tą trejetuką iš tūkstančio mano skyriaus naujokų, – pasakojo vienas vaikinas. – Pakvietė į salę ir liepė traukti loterijos bilietus. Vienas iš mūsų laimėjo televizorių, kitas – modernią barzdaskutę, trečias – vaizdo žaidimų pultą.“ Kaip elgėsi nepatekusieji į tą trejetuką? Sakė: „Ir mes kitą savaitę lakstysim, labai prizų norim.“ Panašūs prizai dalijami kas mėnesį, ne tik Kalėdų proga. Štai koks paprastas būdas skatinti produktyvumą. Ir darbdaviui, tokios akcijos, matyt, atsiperka su kaupu. Atmosfera darbinga be jokių prievaizdų.

O kartais darbdavys paskelbia, kad kurią nors dieną stato pietus savo darbuotojams – keli tūkstančiai žmonių įmonės valgykloje tądien gali nieko nemokėti. Ir tokių dienų būna ne tik prieš Kalėdas. Dėmesys darbuotojams nuolat rodomas. Kavos, arbatos aparatai – nemokami kasdien. Kas nenorėtų tokiam darbdaviui stengtis gerai dirbti? Lietuvoje dauguma įmonių savininkų laiko save labai dosniais, jeigu ir minimumą darbuotojui sumoka, o visą pelną mieliau žeria sau į kišenę. Tik ar neateis toks laikas, kai drąsus ir plačiau po Europą besidairantis jaunimas paliks juos visai be darbo jėgos. Ir joks čia net ir pakeistas Darbo kodeksas situacijos neišgelbės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"