TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nė vienas žmogus nėra sala

2015 04 08 6:00

Prieš šv. Velykas per vieną radijo laidą išgirdau pasakojimą apie musulmoną, kuris priekaištavo Dievui, kodėl jis nieko nedarantis, kad sunkus, bjaurasties pilnas gyvenimas taptų geresnis ir šviesesnis. Dievas į jo priekaištus atsakė: “Aš gi viską jau padariau: sukūriau tave!“

Kokie prasmingi, viltį dovanojantys žodžiai!

Šis pasakojimas - apie kiekvieną iš mūsų, kurie užmiršo ar apskritai neprisipažįsta, kad yra Dievo kūrinys.

Juk Dievas išties padarė viską: ne tik sukūrė žmogų, bet ir davė jam sąžinę, kad atskirtų gėrį nuo blogio, tiesą nuo netiesos; davė protą, kad pažintų Dievo sukurtąjį pasaulį ir tobulintų jį dovanoto proto galiomis; davė meilę, kad žmogus niekada nebūtų vienas ir vienišas.

Ko dar reikia?

Tie, kurie tiki Dievą Kūrėją, žino, kad jam nuolat trukdo blogis, dvasia Griovėja, todėl yra perspėti ir pasiruošę tam priešintis. O tie, kurie negirdi Gerosios Žinios, yra bejėgiai atsispirti blogiui ir nuolat klimpsta netikrų pranašų skelbiamo melo liūne. Nes gamta, sakoma, nemėgsta tuštumos...

Pastaruoju metu populiarėja individo egocentrizmą ir egoizmą aukštinanti ideologija. Straipsnių rinkinyje „Politologija“ (2003 m.) aiškinama, jog liberalizmas yra ideologija ir politika, ginanti individualias žmogaus teises, arba, kitaip tariant, liberalizmas esanti individualizmo politinė filosofija, kurios pamatas yra pagrindinių teisių triada: gyvenimo, laisvės ir nuosavybės teisės.

Visa tai skambėtų neblogai, jei būtų pri(si)minta ir individo asmeninė atsakomybė už tų teisių įgyvendinimą. Bet tai neparanku, nes tuomet tektų pripažinti, jog teisių įgyvendinimas neįmanomas be sutelktų kelių ar kelių šimtų (tūkstančių, milijonų) individų pastangų, kurias paprastai vienija tam tikra bendruomenė, pradedant šeima, gimine, gentimi ir per religinę, kultūrinę, istorinę bendriją, per tautą pakylanti iki valstybės.

Vienijamasi įvairiu pagrindu - politiniu, kultūriniu, ekonominiu, religiniu, net sportiniu arba kokio nors bendro pomėgio - drugelių ar pašto ženklų kolekcionavimo. Tačiau tvirčiausiai žmones suvienija tik nesavanaudė meilė - tokia meilė, kuria pamilo žmoniją Dievo sūnus Jėzus Kristus ir kurio mirtį bei Prisikėlimą šiomis dienomis mini ir aukština milijardinė katalikų bendruomenė.

Kodėl kalbama būtent apie bendruomenę? Juk daug kas mano, kad stiprios asmenybės sugeba daug nuveikti ir nesusisaistydamos su kokia nors bendruomene, draugija ar net valstybe (prisiminkime mėgėjus įsigyti kelių valstybių pilietybę).

Jau beveik prieš tris šimtus metų anglų rašytojas Johnas Donne'as parašė įstabius žodžius, kuriuos per prabėgusius šimtmečius citavo ne vienas rašytojas, filosofas, teologas, nes jie geriausiai atspindi krikščioniškąją žmogaus ir jo vietos bei vaidmens pasaulyje sampratą.

Pasak J. Donne'o, nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis žemyno, žemės dalis. Bet kurio žmogaus mirtis, teigia rašytojas, „nusineša dalelę manęs, nes aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekada neklausk, kam skambina varpai - jie skambina tau“.

Ne aritmetinį politiniu ar ekonominiu pagrindu surinktą individų būrį, o dėl meilės susivienijusią bendruomenę išaukštinančią mintį - „Nė vienas žmogus nėra sala“ - savo knygos pavadinimu buvo pasirinkęs ir vienas žymiausių mūsų laikų teologų, katalikų vienuolis Thomas Mertonas. Jis priminė mums, jog „niekada nerasime laimės, jeigu jos siekiame tik sau patiems“.

Tikroji meilė, realių ir konkrečių žmonių santykių dalykas, pasak Th. Mertono, neatskiriama nuo tiesos, kuri esanti kur kas daugiau „nei šaltas iš moralinių priesakų kylančios pareigos suvokimas“.

Tuo metu nelygybė, neteisingumas, kai sau siekiu daugiau, nei mano teisės leidžia, o kitiems duodu mažiau, negu jie turėtų gauti - tai įsikūnijęs blogis. „Mylėti save labiau nei kitus - tai būti neteisingam sau pačiam ir kitiems. Kuo labiau sieksiu pasinaudoti kitais, tuo menkesnis asmuo būsiu pats, nes troškimas turėti tai, ko neturėčiau turėti, susiaurina ir sumenkina mano paties sielą“, - teigia Th. Mertonas.

Ir kas norėtų ginčytis su juo, švęsdamas Kristaus prisikėlimą?

Tikiu, jog nė vienas žmogus nėra sala... Tad jei sumenks mano siela, sumenks ir tavoji. Bet jei mylėsi tu, meilė užlies visus mus kaip Prisikėlimą skelbiančių varpų gausmas.

Skiriama Romualdui Ozolui atminti.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"