TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Ne visi apžavėti "brazauskiškos" šypsenos

2010 08 24 0:00

Gerb. vyr. redaktoriui, š. m. liepos 24 ir 26 dienomis jūsų dienraštyje LŽ buvo publikuotas Alberto Pličiausko straipsnis-pamąstymas "Jo ekscelencija prezidentas ir jo eminencija kardinolas..." Kuo toliau skaičiau, tuo labiau stebėjausi.

Galbūt atostogavote ir suveikė jūsų pavaduotojai? Jūs visada buvote vienas gerbiamiausių, o ir dabar tebegerbiamų žurnalistų nuo Sąjūdžio laikų. Nepraleisdavau nė vieno, ypač pirmųjų, "Ekstros" numerio, taip pat ir "Veido". Palaikiau jūsų politinę kryptį, reklamavau savo draugams ir giminėms. Kai pradėjote redaguoti laikraštį LŽ, tapau nuolatine jo pirkėja ir visiems siekiau įteigti, kad tai vienintelis padorus dienraštis. Pastarųjų metų "Mitrochino archyvo" ir "Lietuvos istorijos" (A.Lukšo) puslapius turiu išsikirpusi.

Nors A.Pličiauskas cituoja Bibliją, autoriaus samprotavimai apie "Jo ekscelencijos prezidento altruistinę tarnystę žmonėms, norą išlikti darbų žavesy" kelia tik juoką. Dievas tikrai AMB davė daug: gebėjimą bendrauti, patikti žmonėms, nuostabią politinio vėjo krypties uoslę ir nuostabią orientaciją tinkamu metu tinkamai save pateikti. Pirmuose "Veido" numeriuose (1992-1993 m.) jūs rašėte ir nuotraukas spausdinote, kaip sunkiaisiais Lietuvos blokados metais (1990 m.) AMB statė sau ir savo giminei didžiulius namus. Iš kur visa tai? Savo "tarnavimą" Lietuvai jis pavertė praturtėjimu ir tarnyste savo partijos draugams. Svarbiausias jo tikslas buvo likti valdžioje. Prieš pirmuosius rinkimus AMB su svita važinėjo po didžiausias Vilniaus gamyklas, kvietė partijos biurus ir agitavo kenkti Sąjūdžiui, bloginti gamybos padėtį, kad žmonės būtų nepatenkinti ir balsuotų už komunistus. Pačiai teko būti "Plastoje" ir matyti tą agitaciją už LDDP. AMB visada ir visur gelbėjo savo draugelius bei broliuką. Jis tikrai buvo tarsi uola ar ąžuolas. Jo dėka LDDP, t. y. komunistai, valdė Lietuvą 14 metų iš 20-ies. Nors Dievas daug davė AMB, jo asmuo tapo tikra tragedija Lietuvai. Jeigu 1993-iaisiais Lietuva būtų išrinkusi Stasį Lozoraitį, krašto likimas būtų pasisukęs visai kitaip, nereikėtų dabar žvalgytis į Estiją su pavydu. O S.Lozoraitis staiga mįslingai susirgo ir mirė... Kaip ir 1993 metais važiuojantį dviračiu vieną aktyviausių sąjūdininkų Tautvydą Lideikį numušė mašina.

Pirmoji prezidentūra buvo įsikūrusi Seimo patalpose, ten apsaugininku dirbo mano pažįstamas vaikinas, buvęs sportininkas. Tuomet mafiozai pas prezidentą eidavo tiesiai, net nežvilgtelėję į apsaugos vyrus. 2005 metais jūsų "Ekstra" ne kartą spausdino apie K.Butrimienės-Brazauskienės "Šešupės" privatizavimo peripetijas ("K.Butrimienės-Brazauskienės "Šešupė - EBSW nerštavietė", "K.Brazauskienės vadovaujamoje "Šešupėje" prieglobstį buvo radę EBSW veikėjai", "A.M.Brazauskas pyko ir grasino" ir t. t.). Taip pat rašėte apie visus tamsiuosius kampelius privatizuojant K.Butrimienės-Brazauskienės "Draugystės" viešbutį. Kai opozicijoje buvę konservatoriai surinko reikiamą kiekį balsų ištirti AMB šeimos praturtėjimo peripetijas, valdančioji koalicija - socdemas AMB, "darbietis" V.Uspaskichas, socialdemokratas A.Paulauskas ir "valstietė" K.Prunskienė - pasirašė rezoliuciją, kuria įsipareigojo nepritarti K.Brazauskienės valdomo sostinės viešbučio "Crowne Plaza" privatizavimo istorijai tirti. Tuomet pasipiktinęs premjeras pagrasino atsistatydinsiantis.

2008 metų kovą "Veidas" publikavo A.Bačiulio ir J.Kučinskaitės straipsnius "Nepriklausomybės priešininkai neatgailauja". Ten paminėtos visos AMB kalbos 1989-1990 metų "Tiesoje", "Lietuvos ryte", "Komuniste", kur jis trumpai drūtai pareiškė: "Kuriame socializmą SSRS sudėtyje", "Jokio kito kelio nėra ir negali būti." Jis taip pat buvo prieš tarybinės armijos išvedimą - atseit neliks kam ginti Lietuvos. O 2008 metais prispaustas žurnalistų pasakė, kad "negalima knistis po senus pasisakymus". Talentingas demagogas, ir baisiausia - žmonės juo tiki! A.Kubiliaus vietoje jis tas pačias ir dar blogesnes priemones taip pateiktų žmonėms, kad nebūtų nei neapykantos, nei prakeiksmų.

Dideli turtai jo antrosios žmonos rankose, kotedžas - pirmajai, visa giminė aprūpinta aukščiausiu lygiu, visi turtingi. Tik ne Lietuvos žmonės, kuriems jis vis tiek yra angelas-gelbėtojas. Juk visas jo talentas buvo skirtas savo giminės ir partijos draugų materialinei gerovei kelti. K.Brazauskienė, valdydama milijonus ir "karštai mylėdama" Lietuvą, galėtų atsisakyti Turniškių kotedžo, o 6500 litų pensiją paaukoti kaip labdarą neturtingų, bet talentingų vaikų mokslams.

Grįžkime prie A.Pličiausko straipsnio. Labai įdomūs jo samprotavimai apie "konservatoriškų partijos vadovų veido išraišką". Joje - ir "ironija, ir niekinamas požiūris į oponentą". Ir priešinga "brazauskiška" šypsena... Ji tokia "žavi ir nuoširdi"... Matyt, su tokia "žavia" šypsena prezidentavimo pradžioje, linksmindamasis Maišiagaloje su Latvijos vadovais, dovanojo jiems Lietuvos jūros šelfą. Taip ir liko neaiški šios istorijos baigtis. 14 metų maudėmės komunistinės korupcijos liūne ir "žuvis, pūvanti nuo galvos", davė vaisių ne tik teisėsaugos, bet ir visose Lietuvos valdžios struktūrose.

Tris vadinamojo gedulo dienas, kaip ir tolimomis 1991 metų sausio 11, 12, 13 dienomis, buvau apimta didelės įtampos ir baiminausi, kad Bažnyčia palūš, neišlaikys AMB garbintojų spaudimo. Labai gailiuosi, jog, priešingai nei 1991-ųjų sausį, kai visur bėgau, budėjau ir net gyniau, šias tris dienas pratūnojau namie. Juk reikėjo eiti į Arkikatedrą morališkai palaikyti Kardinolo ir kitų Bažnyčios vadovų, leisti suprasti, kad ne visi apžavėti "brazauskiškos" šypsenos. Mes apsivertėme ir praradome aktyvumą. Lenkiu galvą ir dėkoju JE Kardinolui A.Bačkiui, arkivyskupui S.Tamkevičiui, bandžiusiam paaiškinti Bažnyčios poziciją žmonėms per žiniasklaidą. Jie nenusižemino ir neleido sutepti Lietuvos šventovės.

Paskutinis AMB noras būti pašarvotam Arkikatedroje - tai dar vienas įrodymas: net mirties akivaizdoje neatsisakyti savo norų tenkinimo, ką darė visą gyvenimą.

O koks jo noras skirtas Lietuvai, koks testamentas jai gelbėti? O vargšai Lietuvos žmonės (liaudis) vėl buvo užhipnotizuoti, kol vėl po poros metų suras naują "dievuką" - Lietuvos gelbėtoją.

Pakviesta straipsnio autoriaus išsakyti savo nuomonę, nors ir priešingą, nutariau parašyti savo pamąstymus. Juos pasitikrinau Ariogaloje, politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje. Dauguma mane palaikė ir pritarė mano mintims.

Būčiau laiminga, jei šis mano laiškas susirastų gerb. A.Pličiauską.

 

Su pagarba - 1951 metų tremtinė, paimta kaip atsilikusi nuo šeimos iš Ukmergės vidurinės mokyklos 11 klasės, Julija STAŠELIENĖ (UNIKAUSKAITĖ)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"