TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neatsakomybės prisiėmimas

2008 02 01 0:00

Valstybė laikosi atsakingųjų dėka. Neatsakingieji laikosi valstybės dėka. Valstybei būtų lengviau be jų. Tačiau jiems be valstybės būtų sunku. Todėl jie ir gieda "vardan tos". Todėl jie ir laikosi jos.

Neatsakomybės prisiėmimas tampa reikšmingu valstybės socialinio, politinio, ekonominio ir panašaus gyvenimo bruožu. Tas bruožas padeda atsakingiems darbuotojams išvengti dvasinio diskomforto, stresų, per didelio krūvio darbe ir t.t. Kuo aukštesnės pareigos, tuo didesnė įtampa, rizika, nedraugų klasta. Tuo didesnis poreikis apsisaugoti, tarsi susiaurinti atsakomybės lauką. Idealiu atveju tą lauką galima susiaurinti iki taško ir pasilikti jame tik su tam tikrais savo poreikiais ir ambicijomis. Panašios metamarfozės ištinka ne tik fizinius, bet ir juridinius asmenis. Tūla partija be jokio širdies skausmo gali prisiimti neatsakomybę už tai, kas vyksta šalyje, ir už tai, ko ji pati joje pridarė.

Reformatorių neatsakomybė už reformas

Lietuva reformų pastoliuose. Akivaizdu, vyksta esminės pertvarkos. Neakivaizdu, kas iš tų pertvarkų išeis. Tiesą pasakius, nelabai ir svarbu, kas bus, svarbu, kad vyksta. Reformatoriai atsako už procesą, o ne už jo rezultatą. Pavyzdys - švietimo sistemos pertvarka eina pirmyn, bet kaip rodo tarptautiniai tyrimai, moksleivių raštingumas negerėja. Jis po truputį eina atgal. Pradedame atsilikti nuo estų, latvių. Bet vis tiek džiugu, dar neatsiliekame nuo rusų.

Ligoniui, norinčiam patekti pas gydytoją specialistą, tenka laukti mėnesį, du ir daugiau. Kitas nebesulaukęs į Anapilį išvyksta. Bet sveikatos apsaugos reforma vyksta.

Policijos reformos jau keliolika metų blaško tarnybą. Niekas to blaškymo nei baigia, nei draudžia. Niekas už jį ir neatsako. Šiuo metu paskirtas naujas policijos generalinis komisaras. Jam keliamas uždavinys - vėl reformuoti policiją. Pirmtakas policiją reorganizavo ar reformavo du ar daugiau kartų. Yra policijoje darbuotojų, pergyvenusių bent dešimtį įvairių reorganizacijų ar reformų. Kai vyksta reorganizacija, organizacijos veikla lėtėja, apmiršta. Žmonės pasineria į reorganizaciją.

Lietuvoje dar nė vienas reformatorius reorganizatorius neatsakė už prarastą laiką, išleistus pinigus, sujauktas tarnybas, išvargintus tarnautojus. Blogiausiu atveju jis išėjo į pensiją.

Vadovo neatsakomybė už vadovavimą

Yra šalyje tokia tendencija - vadovas prisiima neatsakomybę už vadovavimą. Jis pasistengia atsakomybę perleisti pavaldiniams. Vadovas vengia priimti sprendimus, ypač nepopuliarius, nenori pasirašinėti dokumentų - kad kas nors neatsitiktų. Jis turi gerą nuojautą: artėjant negandai išvyksta į komandiruotę, išeina atostogų, suserga.

Vadovas niekam nekliudo gyventi, tarnauti, apsitarnauti. Tada ir jam niekas nekliudo vadovauti. Nesėkmes jis aiškina objektyviomis aplinkybėmis: blogi įstatymai, skurdus tarnybos biudžetas, menka kadrų kvalifikacija, darbuotojai išeina iš darbo ir išvažiuoja į Airiją. Greitai visi išvažiuos. Tokiam vadovui reikalingas užnugaris. Tada jis drąsiai prisiima neatsakomybę už vadovavimą.

Partinė neatsakomybė

Po truputį nusitrina partijų atsakomybės ribos, nors jos niekada ir nebuvo ryškios. Be kita ko, jas numindžioja patys partiečiai, bėgiodami iš partijos į partiją. Esama ir tokio partinio kontingento, kuriam toks klausimas, kaip atsakomybė, tiesiog neegzistuoja. Partietė iš nedidelio Lietuvos miestelio (regis, Šeduvos) džiaugėsi, kad už įstojimą į partiją jai davė 50 litų. Po įstojimo buvo surengta kelionė į Vilnių, kur ji ir grupelė panašių partiečių skaniai pavalgė ir aplankė "Akropolį". Kitas, jau labiau patyręs partietis, agitavo - ateik pas mus į partiją, pateksi į Seimą. Čia dar galima šį tą pasidaryti.

Partiečiai politikai taip pat nenori už ką nors atsakyti. Jie įsižeidžia, jei teisėsauga pradeda įtarti juos negerais darbais (finansinėmis machinacijomis, kyšio paėmimu, pagalba kotrabandininkams, neteisėtais sprogdinimais ar vairavimu išgėrus). Dažniausiai partija solidarizuojasi su įtariamuoju. Įtarimai pavadinami šmeižtu ir politinėmis provokacijomis.

Tūla partija atsiradus galimybei deleguoja kolegą į atitinkamą postą. Tarkim, į ministrus. Pasitaiko, kad kolega nelabai kompetentingas. Bet partija iš karto prisiima už jį neatsakomybę, nes ji geresnio kandidato neturi. Ministras irgi nenori būti už ką nors atsakingas. Tačiau būna taip, kad partija paprašo ministro finansinės paramos artėjantiems rinkimams. Tuomet ministras tampa atsakingas.

Nuolat atsiranda asmenų, partijų, norinčių imti valstybės, žinybos ar bent valdybos valdžią į savo rankas ir minėtas struktūras vesti į ateitį. Bet kai ateitis tampa dabartimi, vedlys prisiima neatsakomybę už tai, kas baigiasi negerai.

Specialiųjų tarnybų neatsakomybė

Už kovą su įvairiais nusikaltimais yra atsakingos gal net devynios specialiosios tarnybos. Tačiau nė viena iš jų neatsakinga už tos kovos rezultatus. Ir negali būti atsakinga. Niekas neapskaičiavo, kokie tie rezultatai galėtų ar privalėtų būti. Todėl kokie rezultatai yra, tokie geri. Kai atsitinka kas nors baisaus, išreiškiamas susirūpinimas ir pasipiktinimas. Bet kovojančios su nusikalstamumu tarnybos už tuos baisius (ir mažiau baisius) dalykus neatsako. Jos atsako už kovą, o ne už dalykus.

Niekas neatsako už korupcijos lygį Lietuvoje. Nes nežinia, koks tas lygis yra (sociologiniais tyrimais pasitikėti negalima). Kaip galima atsakyti už tai, ko nežinai (katės maiše problema).

Policijos vadovybė linkusi prisiimti neatsakomybę už girtuokliaujančius pareigūnus, kurie sukelia skaudžių autoavarijų. Motyvai - gėrimas yra visos šalies problema. Policija neturi savo aukštosios mokyklos. Maži pareigūnų atlyginimai.

Seimo Nacionalinis saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) prisiima neatsakomybę už daug triukšmo sukėlusią VSD veiklą ir abejotinus tos veiklos rezultatus. Nors būtent jis - NSGK - tą veiklą sistemingai kontroliavo. Atsakomybės neprisiėmimo motyvas - įstatymais neapibrėžtas parlamentinės kontrolės turinys ir formos.

Seimo neatsakomybė už karą keliuose

Seimas daugiau kaip metus svarstęs karo keliuose problemas išsiaiškino, kad už šio karo nesėkmes iki šiol taip pat niekas neatsakė. Retorinis klausimas: jeigu Seimas pats anksčiau būtų pajutęs atsakomybę dėl šio karo kruvinų pasekmių šalies keliuose,

tikriausiai kelis šimtus gyvybių būtų buvę galima išsaugoti. Bet Seimas į gyvenimą žvelgia per politinę prizmę. Todėl viena auka gali pasirodyti reikšmingesnė už šimtą kitų. Vienas sprogimas gali būti garsesnis už tūkstantį dūžtančių automobilių. Du buvę KGB rezervininkai gali metams okupuoti iškilius politinius protus ir užgožti kitas Lietuvos bėdas, tarp jų - ir karo keliuose aukas. Politiniai motyvai padeda įsitvirtinti neatsakomybės prisiėmimo fenomenui. Šis fenomenas vaizdžiai atsiskleidžia per rinkimus.

Politiko neatsakomybė už pažadus

Žiūrint tūlo politiko akimis, per rinkimus šalyje išnyksta žmonės. Vietoj jų atsiranda rinkėjai. Idealus rinkėjas neturi nei dvasios, nei kūno. Rinkėjas turi balsą. Politikas gali spjauti į žmogaus kūno negalias, į jo dvasios sopulius (politikas ne daktaras ir ne kunigas). Tačiau jis privalo gerbti rinkėjo balsą. Tą balsą reikia laimėti. Todėl politikui atsiranda poreikis pažinti rinkėją. Mūsų šalies rinkimų praktikoje jau yra pažinta ir pripažinta, kad žmogaus savybės ir rinkėjo savybės vertybiniu požiūriu diametraliai skiriasi. Pavyzdžiui, žmogus linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, - blogai. Rinkėjas, linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, - gerai. Už butelį alaus galima laimėti jo balsą. Tas pats ir su alkanu rinkėju. Grikių kruopų ar kvietinių miltų maišelis gali praalkusį rinkėją atvesti prie rinkimų urnos. Išsilavinimo trūkumas žmogui yra minusas. Išsilavinimo trūkumas rinkėjui yra pliusas. Tokį rinkėją lengva apmulkinti. Skurdas - blogai, bet skurdžių lengva suvilioti pažadais.

Rinkimai baigiasi. Žmogus lieka prie savo tuščios geldos. Tačiau politikas turi teisę prisiimti visišką neatsakomybę už žmogų ir už jo geldą. Jis žmogaus neapgaudinėjo. Jis žmogui į geldą įdėti nežadėjo. Jis rinkėjui žadėjo. Tačiau rinkimai jau praėjo. Netrukus jis pasakys - ką pažadėjau, tą padarau. Tik kiti daro viską, kad jums, mielieji žmonės, gyventi būtų blogiau.

Numirėlio neatsakomybė už viską

Gali pasirodyti, kad neatsakomybė yra paprastas dalykas. Tačiau taip nėra. Prisiimti neatsakomybę - tai kristi į balą ir keltis sausam. O geriau nekristi - tegul krenta kiti. Tai pralįsti, praslysti, praskristi pro visur ir niekur neužkliūti. Kaip tas lakūnas praskrenda pro visas Vilniaus patiltes ir lieka gyvas bei sveikas, nes niekur neužkliūva. Tai gebėjimas būti gyvam ir tuo pat metu būti numirėliu, kuris už viską gali prisiimti neatsakomybę.

Tačiau iš esmės valstybė yra gyva tiek, kiek ji turi tikrų gyvųjų, tai yra atsakingųjų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"