TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nebereikalingi...

2016 05 12 6:00

Jau apvyto gėlės, kurias su meile teikėme gyvoms mamoms ar kuriomis puošėme jau mirusių mamų kapelius, o aš tebegyvenu Motinos dienos įspūdžiais. 

Nes jie padėjo susivokti, kodėl taip skauda, kai iš aukščiausios valdžios atstovų lūpų pasigirsta raginimai „optimizuoti“ mokyklų ar gydymo įstaigų tinklą. Juk tai tolygu nurodymui uždarinėti mažesnes mokyklas ar ligonines... Dabar panašūs raginimai nuskamba ir dėl smulkiųjų valstiečių ūkių. Esą visi tie mažiukai – mokyklos, medicinos įstaigos, ūkiai – neišgyvens.

Argi? Juk tai ne kokios nors abstrakčios konstrukcijos, o normalių, dirbti norinčių ir galinčių žmonių gyvenimai! Gyvenimai kaimų ir miestelių, iš kurių iškilo valstybė, kurie statė sostinę ir kitus miestus... Ar jų šiandien valstybei nebereikia?

Motinos dienos rytą keliavau autobusu lankyti brangių kapelių. Bendrakeleivių prisirinko nemažai. Kaip paprastai, daugiausia tai buvo vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Neįprasta buvo nebent tai, kad kur kas daugiau nei šiokiadieniais buvo vyresnio amžiaus vyrų. Šiaip jie retai kur nors važiuoja. Judresnės būna senolės... Tad aš, neužmiršdama pasigrožėti atgyjančia gamta, vis pašnairuodavau į bendrakeleivius, stengdamasi atspėti jų kelionės tikslą.

Vienas pagyvenęs vyriškis, padėjęs ant kelių baltų chrizantemų puokštę, sėdėjo paskendęs mintyse. Taip, aišku – važiuoja į kapus... Kitas šalia savęs ant tuščios sėdynės pasidėjo puokštelę rožių. Aš niekaip negalėjau įžiūrėti, kiek ten jų buvo: porinis skaičius žiedelių reikštų, jog skirta mirusiai, neporinis – gyvai (gyvam). Bet sprendžiant iš labai jau garbingo vyriškio amžiaus, vargu ar jo mama dar tebegyva...

Taip ir važiavau, lyg zuikis šaudydama akimis: žvilgsnis pro langą, žvilgsnis į rožes.

Bevažiuojant užsimezgė šnekos. Vienas toks žemaitiškai „diktas“ (nei labai aukštas, nei itin storas, tiesiog tvirto stoto) vyras, žiūrėdamas pro langą, pasidžiaugė pakelėje gražiai sužaliavusiais javais. Apsidžiaugiau ir aš: taip jau įkyrėjo kalbos apie pavydžius lietuvius, o čia, žiūrėk, džiaugiasi žmogus, nors laukai – ne jo, ir ne jo javai žaliuoja... Gal kad žemaitis, todėl ne toks pavydus? Juokauju...

Autobusui stabtelėjus nepavydusis vyriškis pulte išpuolė iš jo ir grįžo, nešdamas didžiulį krepšį su ratukais. Paskui jį įsiropštė... oi, tokia senutėlė senučiukė, jog nė kiek nenustebau, išgirdusi vairuotoją nepiktai bambant: „Tokio amžiaus su palydovu privalo važinėti, o ne viena.“ Kita keleivė susidomėjo: „Turbūt jau šimtą metų turi?“

Pasirodė, kad ir vairuotojas, ir nepavydusis keleivis ne pirmą kartą važiuoja su „šimtamete“, tad daug apie ją žinojo. Kol priekurtė senutė pirko bilietą ir gražiai dėkojo jai padėjusiems vyrams, jie papasakojo, kad ji ne šimtametė, o tik (!) devyniasdešimt penkerių, važiuoja pas dukrą su didžiuliu krepšiu lauktuvių. Kai kažkas nusistebėjo, kodėl pati dukra nevažiuoja mamos aplankyti, pasveikinti, buvo paaiškinta, jog toji dukra – neįgalioji.

Tai išgirdę visi žadą užkandome. Ir be žodžių tapo aišku: ligonės dukros bejėgiškumas bus tapęs tuo gyvybės eliksyru, tuo varikliu, kuris suteikė jėgų dešimtąjį dešimtmetį bebaigiančiai motinai. Užuot bejėgiškai karšusi ant šilto „kakalio“, ji juda, kruta, rūpinasi pagalbos reikalingu vaiku.

Banalu, bet taip jau yra gyvenime: vaikas motinai visada vaikas, nors motina ne visiems vaikams yra brangi ir šventa... Kiek pamirštų motinų liūdnomis akimis žiūri pro langus į nueinantį gyvenimą, vienišos, nebereikalingos! Kaip ir tie „optimizuojamų“ kaimų ir miestelių gyventojai, kurie šiandien daug kam atrodo nei mirę, nei gyvi. Nes nebereikalingi... Nebereikalingi savo pačių valstybei...

Būti reikalingam – štai kas teikia jėgų gyventi net ir labai garbingo amžiaus sulaukus. Juk gyventi – tai ne tik valgyti. Tai dar ir judėti, dirbti, mylėti vaikus ir žemę, pasėlius ir auginamus gyvulėlius. O ne laukti ranką atkišus, gerti ir keiktis, kad mažai teduoda. Bet būtent taip ir elgiasi nebereikalingi tapę žmonės.

Gaila, kad iki tokių paprastų tiesų nenusileidžia visų galų ekonomistai ir visokie patarėjai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"