TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neblėstantis susitikimų švytėjimas

2016 03 03 6:00

Nežinau, kokie vėjai prieš daugiau kaip du dešimtmečius garsų radijo žurnalistą Romą Sakadolskį, neatsiejamą nuo frazės „kalba Amerikos balsas iš Vašingtono“, atpūtė į Klaipėdą susitikti su vietos korespondentais. 

Profesionalių žurnalistų, anksčiau dirbusių sovietinėje spaudoje, toje sausakimšoje mokyklos klasėje buvo matyti vos vienas kitas. Daugelis į staiga laisvės išplėstą visuomenės informavimo eterį tais laikais skriejo iš gatvės – kūrybinio polėkio apimti įvairių specialybių atstovai, net jokių mokslų nebaigusieji, tiesiai po vidurinės, pakylėti patriotizmo ar pajutę turintys kūrybinės energijos. Naujovių ištroškusiems smalsuoliams pažintys su žmonėmis iš anksčiau užrakinto pasaulio kėlė jaudulį.

Nepamenu, kas paragino nueiti į svečio iš Amerikos paskaitą. Veikiausiai tai buvo redaktorius, tuo metu visa galva paniręs į santvarkų kaitos vyksmą ir sulaukdavęs daugybės lankytojų. Paprastai visi, kurie atvykdavo iš užsienio į apribojimų nevaržomą, sovietmečiu saugumo akylai stebėtą uostamiestį, būtinai užsukdavo į naujųjų laikų laikraščio redakciją. Ne išimtis, matyt, buvo demokratijos daigais Lietuvoje domėjęsis Vakaruose gimęs ir augęs, bet suvalkietiška tartimi pasaulio naujienas perteikdavęs žurnalistas, tapęs savo klausytojų Lietuvoje slapto vidinio gyvenimo bendrininku.

Po tos paskaitos, kuri truko valandą ar tris, R. Sakadolskio niekada neteko sutikti. Tačiau trumpo bendravimo įspūdis įsmigo ir tapo savastimi. Tai, ką jis kalbėjo, buvo ne žodžiai, o tarsi koks orientyras, lyg į rankas įduotas topografinis žemėlapis klaidžiame miške. Nuo vaikystės girdėtas namie klausomos laidos balsas per trumpą susitikimą su jo savininku įdiegė į sąmonę naujos profesijos mikroschemą, kuri ilgus metus veikia patikimiau už vadovėlinius mokslus. Kelias mintis pasižymėjusi, iš pradžių gana dažnai pavartydavusi tą užrašų knygutę, vėliau kažkur ją nukišau ir nepasigesdavau. Nes giliai įsirėžė pagrindinis priesakas naujienų reporteriams: sau atsakyk, kodėl rašai, paskui kaip vanduo išsilies kiti klausimai ir temos uždaviniai.

Žinia, kad R. Sakadolskio daugiau nebėra, nuliūdino. Lyg netekus žmogaus iš bendradarbių būrio. Lyg neišsakius dėkingumo gatvėje sutiktam praeiviui, nurodžiusiam reikiamą judėjimo kryptį ir išnykusiam minioje.

Panašių stiprių emocinių pamokų patirta ne kartą, atsigręžęs į praeitį įžvelgi spindint daugybę žiburių. Tie šviesos šaltiniai, nors ir skirtingo ryškumo, įkrovė dvasią ir tapo palydovais, padėjusiais iš įvykių masės atsirinkti, kas neverta dėmesio, o kas svarbu. Juos būtų galima vardyti be galo.

Tai buvo pokalbis traukinio kupė su inteligentišku senelioku, vilkinčiu, kaip ir daugelis to meto mokslininkų, naminę megztą liemenę po aptrintu švarkeliu. Jo gebėjimas palinkti prie jaunesnio, kad atsirastų dvipusis emocinis ryšys, leido perimti tiek daug, neduodant, regis, nieko. Tik artėjant prie Vilniaus stoties pašnekovas išsidavė vykstantis iš žemės drebėjimą patyrusio Jerevano – padėjęs ten atnaujinti atominės jėgainės darbą. Jis, visą naktį linksminęs anekdotais apie armėnų radiją, gudriai slėpęs savo regalijas, asmenybės žavesiu ir kuklumu tiesiog pribloškė.

Tai buvo atmintyje neįstrigusios pavardės dailininkas, oficialiai nepripažintas, laikytas dideliu keistuoliu, Altajaus kalnų turizmo bazėje eksponavęs paveikslus ir nieko nežinojęs apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą, bet buvęs savotiškas jo antrininkas. Dirbdamas kiemsargiu, o gal kūriku, ten galėjo būti laisvas nuo prievolės tarnauti sovietinei liaudžiai, nutapė gaivališkų gamtos jėgų kupiną kosmosą, vaizdavo Aukščiausiojo globojamą planetą. Vakare spragsint laužo žiežirboms nuoširdžiai pasakojo apie vieno užsienio diplomato apsilankymą, naiviai stebėjosi gautu užmokesčiu už nedidelio formato drobę, vis kartojo, kad netiki pažado išvežti dalį kūrinių į Vakarus sėkme. Niekas iš klausytojų neskatino tokios iliuzijos, sėdėjo nuščiuvę, bet net tyla laužė sieną tarp dviejų pasaulių ir į žvaigždėtą dangų šaukte šaukė, kad toks gyvenimo dvilypumas ilgai netruks.

Tai buvo pagyvenusios lenkės iš mažo miestelio Zeliona Gura per 1989-ųjų Kalėdas pasigodojimas, kad laisvė, demokratija ir materialinė gerovė – netapatūs dalykai, lietuvių irgi laukiantys ekonomiškai sunkūs laikai. Ragindama saldinti arbatą antru šaukšteliu cukraus, nes deficito laikai jau baigėsi, kartkartėmis atsidusdavo: dabar visko yra, tik pinigų maža. Kad Baltijos valstybės bus laisvos visai netrukus, moteris tikėjo taip tvirtai, kaip Dievo motina. Dažnai atvykstantys giminaičiai iš Vilniaus ir ieškantys, ką parduoti ar nupirkti beveik Vakarams prilygstančioje to meto Lenkijoje, buvo nemažai pasakoję, kad pas mus bręsta lietuviškojo „Solidarumo“ idėjos, todėl šventėms išpuoštoje Šv. Jadvygos katedroje meldėsi už visų artimųjų laimingesnę ateitį.

Tai, ką patiri kaip naudingą staigmeną, ko negali apsakyti, o tik jauti sąmonėje tekant srovę, – jokiomis formulėmis neapibrėžiama cheminė reakcija. Net kai užsimiršta įspūdžius palikusiųjų veidai, balsai ir pokalbių temos, jie jau būna įsiskverbę į pilkųjų ląstelių vingius.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"