TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nebrangūs politiniai juodadarbiai

2007 06 06 0:00

Lietuviai - labai bjaurūs ir nepatiklūs žmonės. Net žinią, kad vidutinis darbo užmokestis pakilo iki daugiau kaip 1700 litų, sutiko kandžiais komentarais.

Kadangi šalies vadovams sunkokai sekasi įtikinti tautą, jog gyvenimas vis gerėja, o "laikini sunkumai" - tik visokių piktų rašeivų "išmislai" ir laikinojo žvalgybos šefo dar neišgaudytų šnipų intrigos, giriamasi kitkuo. Šalies užsienio politika pateikiama kaip tobulo ir efektyvaus darbo etalonas. Argumentai net įdomesni už patį faktą. "Mus giria užsienio partneriai", "Mes gerai integruoti", - taip skelbia visi šalies vadovybės kalbėtojai.

Sunku ką ir nuginčyti - negi fiksuosi, kas kada ir ką pagyrė. Vienas senas karaimas, sovietų laikais dirbęs valstybinėje draudimo įstaigoje, apie pagyrimus ir papeikimus pateikė pavyzdį. Kai kažkas ten revizavo jo darbą, šis pasiteiravo, ar negalėtų pasilikti nukentėjusio motociklo. Atsakymas buvo: "Gali, bet gausi papeikimą." Minėtas senolis paklausė: "Ir ką?" "Ir turėsi motociklą", - gavo atsakymą.

Taip ir su mumis. Tik gal šiek tiek priešingai. Mat papeikimas ir pagyrimas - beveik tas pat, jei nėra jokių padarinių arba kai jie nei šildo, nei šaldo. Tik papeikimams mūsų vadovai labai jautrūs. Pakako Daliai Grybauskaitei pasakyti, kad Europos pinigėliai panaudojami ne visai efektyviai, ir neišlaikė premjero nervai. Jis apkaltino profesionalią politikę politikavimu, bet nepaaiškino, ką jai tada dar veikti.

Tačiau grįžkime prie pagyrų. Tarkim, papeikimų nėra. Tarkim, Lietuvos ekonominė, socialinė ir fiskalinė politika nuolat buvo vien giriama bei liaupsinama, kaip ir integraciniai laimėjimai. Tik štai kur nelaimė - visi, kas gyrė, tikriausiai atostogavo tuo metu, kai buvo sprendžiama, ar Lietuva pasirengusi įsivesti eurą. Tie, kurie sprendė, anuomet išklausė tokį pat keistą Lietuvos vadovų priekaištą - esą "be reikalo politikuoja", nors ir yra politikai.

Tačiau tai, sakykim, smulkmena. Lietuva tebėra "partnerių giriama", bet kelinti metai negeistina pašnekovė Davose. Saliamoniškai situaciją įvertinę mūsų vadovai pasakė, kad ten ir šiaip nelabai yra ką veikti.

Vis dėlto Lietuvai pagyrimai labai svarbūs. Mat kitaip neįmanoma suvokti jokių kitų motyvų, kodėl be svarstymo, be minimalaus viešo aptarimo buvo skubiai ratifikuotas sunkiai skaitomas ir keistas dokumentas, vadinamas Europos Konstitucija. Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai atmeta šį projektą, Lenkija aktyviai kelia klausimus dėl skirtumų, kurie šalims iškyla lyginant Nicos ir Mastrichto sutartis su vadinamąja Konstitucija, o Lietuva šiame procese lyg ir nebedalyvauja. Ką ir pasakysi, kai jau pasirašei?

Kartais atrodo, kad Lietuvos "integruotumas" Europos Sąjungoje (ES) reiškia tik tai, jog reikia "išsimušti" kuo daugiau teorinių Europos pinigų, fotografuotis per viršūnių susitikimus, pasakoti apie demokratiją moldavams ir gruzinams arba viešai paistyti, kaip ir kada versime Aleksandrą Lukašenką. Tas "demokratijos nešėjų" statusas, regis, tapo dingstimi ir prielaida vis tiek labiau domėtis ir susitapatinti su Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) erdve, nei mėginti gyventi Europoje ir su ja.

Tai, kad Lietuva prisidėjo blokuojant protu nesuvokiamą kvailystę - strateginės Europos draugystės su fašistine Rusija sutartį, - kažkokia keista išimtis. Būtų smagu, jei taptų tendencija, nes net ir labai susierzinę Vokietijos vadovai turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog Marijos žemė ne tik "lūzerių" regiono lyderė, bet dar turi ir interesų bei ambicijų. Supyko ar nesupyko Maskva? Keistas klausimas. Ji visada supykusi ir amžinai ką nors "artimajame užsienyje" gina: stačiatikius, rusakalbius, okupantų iškamšas.

Vis dėlto svarbiausias skirtumas, mus nuo Europos dar skiriantis slenkstis - įsitikinimas, kad garsiai šaukiant galima padaryti įspūdį ir apmulkinti. ES matė tai, apie ką mūsų politikai nenorėjo kalbėti, - mėginimą konjunktūriškai pritempti reikiamus rodiklius eurui įsivesti. ES mato, jog antrąją vietą po anglų mokyklose vėl užėmė rusų kalba. Pastarasis momentas įdomus dar ir tuo, kad ES gal net tinka. Demokratijos į NVS nešėjai turi kalbėti rusiškai. Bent jau būtų geriau, kad kalbėtų. Politikoje irgi reikia nebrangių juodadarbių. Ką toks jaunų žmonių orientavimas reiškia ES darbo rinkoje? "Neši demokratiją" arba kloji asfaltą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"