TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Negaliu dovanoti Tomaševskiui

2011 09 01 0:00

Negaliu dovanoti Valdemarui Tomaševskiui. Gal jis, ant neapykantos kurstymo arkliuko išjojęs į plačiąją Europą, ir jaučiasi laimingas, tačiau tas jo arkliukas pabalnotas raguotojo.

Kas yra "tuteišiai", žinau ne iš kitų žmonių pasakojimų - mano vaikystė prabėgo netoli nuo Vilniaus. Pakviestas savo draugo veislininkystės stoties direktoriaus Leono Zamalio, kuriam reikėjo kvalifikuoto zootechniko, mano tėtis atvyko iš Lietuvos gilumos į Vilniaus kraštą ir įsikurti gavo dalį medinio namo Sakiškių kaime. Jame, be mūsų, gyveno tik viena lietuvių šeima. Ir dar - vietos Laurų mokykloje mokytojaujančios dvi jaunos pedagogės, kurios nuomojosi kambarius. Visi kiti - lenkai ir neseniai atsikėlusi baltarusių šeima. Tačiau bene artimiausiu mano tėvo, kilme nuo Punsko, bičiuliu netrukus tapo labiausiai išprusęs kaimo gyventojas lenkas Germanovičius. Mano vaikystės draugu - jauniausias už sienos gyvenusios baltarusių šeimos narys Janekas. Tuomet ir pramokau lenkų kalbos, kuri ateityje labai pravertė. Įstojęs į universitetą, pradėjau skaitinėti Lenkijos leidinius, kurie buvo gerokai laisvesni už lietuvių, kartais pavykdavo gauti net garsiąją Jerzy Giedroyc'io Paryžiuje leidžiamą "Kultūrą", nežinia kaip patenkančią į Lietuvą. Tarp gerų bičiulių Vilniuje tarsi savaime radosi ir studentų lenkų, tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijavusių polonistiką. O jei visai atvirai, tai vienu metu net buvau neabejingas žaviai studentei lenkaitei, kurią ligi šiol prisimenu. Beje, ji kalbėjo puikia lietuvių kalba, bet, kaip suprantate, šiuo atveju ne tai buvo svarbiausia.

Taigi V.Tomaševskis savo užgauliais pareiškimais sugebėjo visiškai netikėtai prasibrauti net ir prie šių mano prisiminimų, kuriuose, atrodytų, jau nieko nebepakeisi. Pasirodo, įmanoma.

Staiga pradėjau vis dažniau prisiminti ir kitką. Tarkime, kaip tais vaikystės laikais mano tėtį po daugelio metų pertraukos (atrodo, po Sibiro) susirado jaunystės laikų draugas, buvęs Lietuvos karininkas Pajaujis. Kitą dieną po ištisą naktį užtrukusio juodviejų bendravimo jie vėl sėdi prie stalo, ir staiga užsuka kaimynas lenkas. Tėtis su juo pasišneka, pavaišina taurele, o jam išėjus Pajaujis ir klausia:

- Juozai, kaip tu gali šitaip bendrauti su lenku? Ir dar lenkiškai?

- Bet jis - toks pats žmogus, kaip ir mes, - atsako tėtis.

- Man - ne! - nukirto jaunystės draugas. - Tu nežinai, ką jų karininkai išdarinėjo su manimi, kai jiems pakliuvau į nelaisvę.

Pasakojimas apie kankinimus ir patyčias buvo šiurpus - jį ligi šiol prisimenu.

Tačiau tėtis netrukus mirė, o į jo laidotuves susirinko daugybė lenkų iš tų visų Vilniaus krašto ūkių, kuriuos jis kaip zootechnikas aptarnavo. Tiek daug gerų žodžių apie savo tėvą dar nebuvau girdėjęs.

V.Tomaševskis, nors ir netiesiogiai, sugebėjo išniekinti ir tai.

Jo dėka dar prisiminiau, kaip paskui kentėjo mano mama našlė. Kad būtų lengviau su keliais vaikais, ji persikėlė arčiau savo sesers Gražinos, gyvenusios prie pat Vilniaus, bet vietoj lauktojo palengvėjimo ji tapo juodadarbe tarybinio ūkio verge. Lyg to būtų maža, mama, taip ir ligi galo neišmokusi "tuteišių" kalbos, darbe atsidūrė jų apsuptyje - ko tik ji per tuos metus neišgirdo! Pasiūlymas nešdintis atgal į Lietuvą buvo tas pats, kaip "labas". Ir išsvajotas geresnis butas (tame, kuriame gyvenome, man žiemą suledėdavo ir nebeatsiversdavo knygų puslapiai) vis atitekdavo ne jai, o tiems, kurie buvo ką tik atvykę, bet kalbėjo nelietuviškai. Nepaisant to, mama nepersisėmė priešiškumu. Ji visuomet sakydavo, kad tarp vietinių yra ir daug gerų žmonių, kurie ne tik ją užjaučia, bet ir padeda nuveikti sunkesnius ūkio darbus. Ir paskui, jau po daugelio metų, iš jos vis išgirsdavau, kad štai mirė tokia Janina Rusakievic ar Teresė Stankievic - geros ir atjaučiančios buvo moterys.

Mums, vaikams, tai nepraėjo be pėdsakų. Gerų bičiulių (ir žmonos giminių!) Lenkijoje nuo seno turi brolis Algimantas, o sesutei Nijolei Lenkija - tai apskritai ypatinga šalis. Ir ne tik todėl, kad dėl darbo reikalų joje nuolat lankosi ir mato, jos įsitikinimu, visai kitokį lenkų požiūrį į savo valstybę. Sesuo dar ir reguliariai aplanko Lomžos vienuolyną, kuriame prieš karą kapucinų brolijos nariu buvo mūsų tėtis. Net sunku patikėti - jei ne sveikata, sugadinta dėl itin griežtos regulos, būtų davęs amžinuosius įžadus, ir mūsų, komunistų, tiesiog nebūtų buvę.

Kas dar mane verčia taip jautriai ir gal net šališkai reaguoti į V.Tomaševskio pastangas?

Minėtos mano mamos sesers Gražinos vyras buvo Mykolas Gudėnas - žinomas prieškario pedagogas ir atkaklus lietuvybės puoselėtojas lenkų okupuotame Vilniaus krašte, už šią veiklą jų administracijos ne kartą teistas ir net kalintas. Skaitydamas knygas apie tą laikotarpį, sykį vienoje iš jų net aptikau kelias jo nuotraukas, kurias nuo seno turime ir mūsų šeimos albumuose. Įdomu ir tai, kad būtent su M.Gudėnu, kuris buvo vienas iš Birželio sukilimo Vilniuje vadų, aktyvus antisovietinio ir antinacinio pogrindžio dalyvis, toje pačioje Lukiškių kameroje kalėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas - prieš ilgą juodviejų kelionę į Sibirą. Gal prieš kokį dešimtmetį, sužinojęs apie tai iš K.Vasiliausko interviu, pasikviečiau monsinjorą į svečius ir suvedžiau su savo teta - ir dabar matau jų veidus. O Mikas Gudėnas, gavęs 25 metus lagerio, į Lietuvą grįžo po 12 metų, jau mirtinai sirgdamas. Mano pusseserei Jorūnei įsiminė, kad per tą trumpą laiką, kurį ji praleido su tėvu, jis nuolat jos prašydavo skambinti pianinu.

Ką noriu tuo pasakyti? Kad V.Tomaševskis galbūt net neįsivaizduoja, kiek daug žmonių ir kiek šeimų Lietuvoje jis paniekino bei užgavo, ir kokias pasekmes turės jo pastangos. Blogiausia tai, kad jis savo veiksmais ir žodžiais nuo lenkų atstumia ne tik lietuvių nacionalistus, bet ir tą lietuviškosios visuomenės dalį, kuri ligi šiol žvelgė į lenkus su pakantumu ar net simpatija.

Akivaizdu, kad mes vieni šito mazgo nebeišrišime. Savo žodį turėtų tarti ir patys lenkai. Nes tol, kol jie tyli, į galvą nenorom braunasi mintis, kad galbūt ir daugelis iš jų galvoja taip pat, kaip V.Tomaševskis.

Nejaugi mes su jumis jau tikrai esame priešai?

Niekuomet tuo nepatikėsiu. Nėra tokių problemų mūsų santykiuose, kurių nebūtų įmanoma išspręsti, tik nenaikinkime to, kas mus dar sieja. Ir neleiskime, kad ir toliau mūsų požiūrį vienas į kitą lemtų tie, kuriems santarvė ir krikščioniška meilė savo artimui - iš principo nepriimtinos vertybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"