TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Negi kitais metais tik šoksime, ūžausime?

2008 08 07 0:00

Artėja reikšmingi mūsų gyvasčiai metai - prieš tūkstantį metų pasaulis išgirdo, kad yra tokia šalis Lietuva. Kitais metais Vilnius bus ir Europos kultūros sostinė. Gera proga ilgam save įprasminti, priminti, kad Lietuva ne koks pasaulio užkampis, o visuotinio dėmesio verta šalis. Kaip pasirodysime? Norime būti ar norime susilieti su visuma? Ką minėsime? Vienuolio nužudymą? Savo valstybės egzistavimo paskelbimą?

Jau daugiau kaip dešimtmetį, neturėdami aiškios savo valstybės vizijos, kalbame apie tą artėjantį jubiliejų, pabrėždami jo ritualinę pusę. Nieko naujo negalime pasakyti apie ikimindauginius laikus, išskyrus tai, kad tada buvo nužudytas vienuolis. Atrodytų, valstybės vyrams neįdomu, kokia buvo tada Lietuva. Ar kas girdėjo apie valstybinę programą, kuri sudarytų prielaidas istorinės atminties gaivinimui?

Kol kas nežinoma, ką saugoja Armėnijos, Bizantijos ir kitų Rytų šalių archyvai. Kažką esame girdėję apie Gintaro, Šilko kelius. O kaip jie susiję su mūsų kraštu? Reikia būti istorikais ir išmokti senąsias armėnų, hetitų, graikų, chaldėjų ar kitas kalbas. Gal ten mūsų šalis ir mes vadinti kitais vardais? Studijuoti nežinant, ar ką nors surasi, reikia pasiaukojimo ir finansinių išteklių. Be šitų dalykų beliks kurti mitus ir jais maitintis. Tūkstantmečio minėjimas turėtų mus sutelkti ir paskatinti inventorizuoti savo vertybes bei pateikti jas pasaulio visuomenei. Lietuvių novelistai ne prastesni negu kitų tautų. Esame išleidę italų, prancūzų, švedų, norvegų, lenkų ir daugelio kitų tautų novelių rinktinių, deja, neturime savo novelių rinktinės. Kodėl neorganizavus tokios rinktinės vertimo į kitas kalbas. Turime konceptualių kultūrologinių darbų, kai kurie be mūsų paramos išversti į kitas kalbas, o apie tai, išskyrus jų autorius, nelabai kas žino. Turime puikią tautodailę. Taigi turime nemaža vertybių, kurios būtų įdomios kitiems, tik kol kas jos lieka "vertybės sau", bet - ne valdžiai.

Kiekviena šalis įdomi kitai savo egzotika, savitumu, kultūra. Ateinantieji metai - patogi proga pasirodyti, kad mes verti pagarbos ir susidomėjimo. Tik ar to norime? Valstybingumą galima prarasti ir atgauti, tačiau nė viena tauta neatgimė praradusi savastį, savo kultūrą. Lietuvių tauta, praradusi valstybingumą, stropiai saugojo savo kultūrą ir tai buvo pagrindinė sąlyga išlikti.

Skaudžiausia, kai savo tautos kultūrą naikina savieji, įsitikinę, jog garbinga prisišlieti prie kitos tautos kultūros. Taip mūsų istorijoje būta ne kartą. Pavyzdžiui, Renesanso didikai, nors save dar vadino lietuviais, bet kildino iš romėnų, italų, tik ne iš tų, kurie kalbėjo lietuviškai ir laikėsi protėvių papročių. Tuo jie skyrėsi nuo lenkų ar rusų didikų, kurie vartojo savo gimtąją kalbą. Kuo baigėsi šis nusiteikimas lietuviams, šiandien žinome.

XVIII amžiaus pabaigoje jie savanoriškai pasiskelbė, esą Lietuva yra vieningos Lenkijos provincija. Taip žengta Lietuvos išdavystės link. Per nepaprastas kančias, pasiaukojimą Lietuva ir jos kultūra atgijo. Aukso amžius lietuvių kultūrai buvo tarpukaris. Po to vėl atėjo mūsų kultūros niokojimo metas. Tik šį kartą tai darė svetimieji. Lietuvių tauta atsilaikė. Atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje vėl - kaip Renesanso didikams, dabar save vadinantiems elitu - knieti būti vien europiečiais ar amerikiečiais, o ne lietuviais. Skirtumas tik tas, kad porenesansinėje Lietuvoje absoliuti gyventojų dauguma buvo kaimiečiai ir jiems užsienietiškos prašmatnybės mažiausiai rūpėjo. Dabar mes lietuviško kaimo jau neturime, tad nebus iš kur semtis stiprybės. Kiekviename žingsnyje stengiamės pamėgdžioti užsieniečius. Kodėl turistai turėtų plaukti į Lietuvą? Kad pamatytų jų muziejų likučius arba jų sendaikčių turguose įgytus daiktus? Lietuvos valdantieji, priskiriantieji save elitui, neturi nei tautinės savimonės, nei vertybinės orientacijos pajautos. Kaip kitaip paaiškinsi, kai kultūros ministrais tampa tokios asmenybės kaip Roma Žakaitienė, neturinčios žalio supratimo, kas yra lietuvių kultūra ir į žymiausius tarptautinio masto mūsų kultūros veikėjus žiūrinčios kaip į savo tarnus. Įsimintinos jos intrigos prieš prof. Saulių Sondeckį ir kitus mūsų kultūros veikėjus. Bet tai ne vien tos poniutės problema, o ir tų, kurie ją paskyrė ministre. Paminklosaugininkai prisimena jaunąjį verslininką Artūrą Zuoką, kuris išgarsėjo bandymu Gedimino kalno papėdę paversti teniso kortų ir malūnsparnių nutūpimo aikštelėmis, kurios būtų aplipusios restoranėliais. Tada jam nepasisiekė. Ir A.Zuokas nusprendė tapti politiku. Jam atsivėrė platesni veiklos horizontai... Jo požiūris į kultūrą nė kiek nepasikeitė. A.Zuoko, Broniaus Bradausko ir jų bičiulių iniciatyva stengiamasi ištrinti iš miestų ir gamtos viską, kas unikalu. Mat jie - europiečiai, o ne kokie neišprusę kaimiečiai, kuriems viskas, kas sava, brangu.

Okupantai siekė sunaikinti Lietuvos valstybingumo simbolius. Tad jų atkūrimas - Lietuvos valstybingumo tąsos įtvirtinimas, istorinės atminties atgaivinimas. Sąjūdžio išvakarėse prabilta apie Valdovų rūmų atstatymą. Konservatorių iniciatyva Seimas nutarė atstatyti Valdovų rūmus. Ar galėjo Algirdas Mykolas Brazauskas, tapęs Vyriausybės vadovu, nevykdyti to nutarimo? Neautentiški? Argi apie Trakų pilį daugiau žinota? Kaip šiandien atrodytų Trakai, jeigu jie būtų tokie, kokius juos apdainavo Maironis? Ar nedžiugina lietuvio ir jo svečio akies atstatyta Trakų pilis? Niekas pasaulyje neatstatyta visiškai autentiškai (nei Varšuva, nei Berlynas). Problemų atsiranda, kai kultūra tampa verslo objektu. Kokia Valdovų rūmų paskirtis? Žinoma, jie neatliks senovinės paskirties. Kas juose bus eksponuojama? A.Brazausko sušaudytų žvėrelių iškamšos? Vakarų Europoje nupirkti su Valdovų rūmais nieko bendro neturintys baldai? O gal litvakų papuošalai? Girdime apie muziejinį verslą: perkame senus antikvarinius užsienietiškus baldus (taip investuojame kapitalą, nes jie ateityje pabrangs - negi kitur kvailesni už mus?).

Visuomenė nežino, kas bus veikiama tuose rūmuose (jų veikla turėtų būti plačių aptarimų objektas, o ne vien biurokratų, nežinančių, kas yra tautiškumas, kultūra, sumanymų įgyvendinimas). Kad ir kaip sukčiau galvą, kito atsakymo, jog kiti metai gali tapti didžiausia mūsų istorijoje "pinigų plovykla", "atkato gavykla", nerandu. Juk kalbama apie momentinius renginius. Bijau, kad po visų "švenčių" Vilniuje bus išnaikinta viskas, kas bent kiek lietuviška, girdėsime šūkaliojimus: "Pagaliau mes tapome europiečiais..."

Tad vargu ar verta stebėtis, kad jokioje komisijoje negirdėti balsų tų, kurie "atkasė" 1009 metus ir pasiūlė tuometiniam prezidentui A.Brazauskui juos pažymėti... Ar Vilnius, užuot buvęs Europos kultūros sostinė, netaps metine šoumenų sueiga?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"