TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nei pasidžiaugti, nei pasididžiuoti

2009 06 26 0:00

Praėjusią savaitę prezidentūroje įvykusių maldos pusryčių pagrindinė tema buvo "Valstybės kūrimas vertybių ir socialinės krizės laikais".

Tema, be abejo, labai įdomi ir reikalinga. Abejonių kelia tik tokiam pokalbiui pasirinktas laikas: pasaulį, o ypač mūsų valstybę siaubiantis krizės metas. Juk ne veltui sakoma: ne laikas šunis lakinti, kai briedis jau kieme.

Tiesa, prezidentas Valdas Adamkus rado "saliamonišką" išeitį - pareikalavo išmesti iš lietuvių kalbos žodį "krizė". O kai nėra tokio žodžio, nebėra ir pačios krizės, vadinasi galima, kaip ir visuomet, pilstyti iš tuščio į kiaurą.

Tiesa, kalbą prezidentui rašęs dvaro išminčius buvo kiek išsiblaškęs, ir kalbos tekste žodis "krizė" nuskambėjo ne vieną kartą, bet niekas dėl to nepyko. Prezidentas - dėl to, kad, matyt, jau įprato įgarsinti svetimas mintis, į jas nesigilindamas, o klausytojai buvo užhipnotizuoti turinio, prie kurio tas žodis tiko kaip nulietas.

Kaip informuoja žiniasklaida, prezidentas svarstė, ar teisinga visavertį žmogaus, tautos ir valstybės gyvenimą suvesti vien į ekonominę gerovę. Nežinau, ką nutarė garbūs prezidentūros maldininkai, bet tie, kurie, užkandžiaudami malda, pusryčiavo kitoje barikadų, atsiprašau, prezidentūros tvoros pusėje, negaišdami laiko postringavimams, komentavo trumpai drūtai: kai žmogus sotus, kai jam nereikia sukti galvos dėl duonos kasdienės, jam lieka laiko ir reginiams, ir debesims danguje, ir gyvenimo prasmės paieškoms. O ekonominės krizės metu visos mintys - apie fizinį išlikimą. Tik vieni rūpinasi išlikti su briliantais ir sabalais, o kiti - su palaimingai pilve kliuksinčia šilta putra.

Jei taip ir toliau analizuotume prezidento kalbą - pastraipą po pastraipos, ne vienas susigraudintume iki ašarų - tiek daug joje buvo sudėta gražių ir teisingų minčių. Apie tai, kad piliečių tarpusavio pasitikėjimą ir visuomenės pasitikėjimą valstybe labiausiai žlugdo praraja tarp žodžių ir veiksmų. Apie tai, kad mūsų gyvenime apmirti, lyg biblinis grūdas, turi "tai, kas į šią krizę atvedė: nežabotas egoizmas, pelno kultas, įsitikinimai, kad egzistuoja kažkokie dėsniai, galintys pakeisti asmeninę atsakomybę, nubraukti įsipareigojimus". Vėl kažkas čia ne taip: biblinis grūdas apmiršta tam, kad atželtų iš naujo ir brandintų naują derlių, o kuo galėtų atželti prieš tai "apmiręs" egoizmas, pelno kultas ir etc. - baisu net pagalvoti. O gal prezidentui visai nebaisu?

Niekas tikriausiai neužginčys ir prezidento kalboje nuskambėjusios gilios minties apie tai, jog "į krizę vedė ir mūsų požiūris į jauno žmogaus formavimą. Ugdymą ir išmintį mes pakeitėme žinių teikimu, nors visi žinome, kad tikrai ne tas pat yra žinoti apie pasiaukojimą ir aukotis, išmanyti moralės teorijas ir moraliai elgtis, kalbėti apie solidarumą bei pilietinę visuomenę ir būti atsakingam piliečiui".

Betgi ugdymą ir išmintį šokome keisti nuogomis žiniomis jau naujais laikais, kai paskelbėme Lietuvą laisva ir demokratiška, kai išgujome iš mokyklų pilietinį ir patriotinį auklėjimą, kai visuomenei naudingą darbą pakeitėme kelių donkichotų - "savanorių" kova su vėjo malūnais... Visa tai vyko būtent tuo metu, kai prezidentūros rūmus dvi kadencijas puošė prezidento V.Adamkaus išmintis, inteligencija.

O gal prezidentas kalbėjo ne apie Lietuvą, o apie kažin kokį kitą, krizės ištiktą kraštą? Tuomet viskas - OK! Nieko nėra maloniau, kaip kritikuoti artimą savo ir nematyti savęs, savo klaidų.

Žinoma, tikriausiai ne Lietuvoj, o kur nors kitur, kur mūsų nėra, dėl krizės atsivėrė, V.Adamkaus žodžiais tariant, "visuomeninės ir socialinės problemos: susvetimėjimas, diferenciacija, solidarumo stoka". Tik kodėl mūsų prezidentas, kalbėdamas apie valstybę, kuriai jis nevadovavo, bet matė jos negeroves (dėl kurių jis nesijaučia nei kaltas, nei atsakingas...), ima kartais ir prabyla pirmuoju asmeniu bei klausiamąja intonacija: "Ar į tokią dabartį atėjome ne todėl, kad buvome itin sureikšminę interesus, ypač ekonominius, ir visiškai nuvertinę vertybes, idėjas, idealus? Ar nebuvo taip, kad, siekdami gero ir patogaus gyvenimo, smukome į moralinę prarają?"

Gal ir buvo taip, gal ir smukome į prarają, bet kur tuomet buvo mūsų prezidentas? Meksikoje? Majamyje? Gruzijoje? Kodėl jis nedarė nieko, kad sustabdytų mūsų smukimą? Priešingai, smuko kartu, ir netgi su didžiausiu malonumu, visų KGB rezervininkų, kuriuos pats susodino į atsakingus postus, kompanijoje?

Viena vienintelė mintis iš visos ilgos ir gražios prezidento kalbos buvo pasakyta tikrai laiku ir tikrai vietoje, ir tikrai - į dešimtuką. Štai ji: "Piliečiai atleidžia už klaidas, bet neatleidžia už melą. Ne klaidos varo visuomenę į visuotinę neviltį ir nepasitikėjimą, o tai, kas vyksta klaidas padarius. Kai neužtenka drąsos pasakyti tiesą, o žūtbūt bandoma pasiteisinti, pasislėpti, ieškoti kaltų. Kai pradedama manipuliuoti tokiais svertais kaip Konstitucija, įstatymai ar kiti teisės aktai. Kai įsigali dvejopi standartai ir teisės, vien kaip priemonės, suvokimas."

Bet, gerbiamasis prezidente, ši aukso mintis - ne apie "mus", valstybės ir visuomenės "eilinius", o apie Jus. Tai Jūsų kraitis, kurį Jūs sukrovėte sau, ir palikimas, kurį paliekate Jus rinkusiai ir Jumis tikėjusiai tautai.

Nei pasidžiaugti, nei pasididžiuoti, nei kitiems parodyti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"