TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neįgyvendinta Sąjūdžio vizija

2013 05 28 4:43

Artėjant Sąjūdžio 25-ajam gimtadieniui birželio 3 dieną vis dažniau skamba "Sąjūdžio vizijos" samprata. Ne vienas žmogus, tarp jų ir "Lietuvos žinių" skaitytojai, prašo paaiškinti, kas tai yra. Kokie buvo svarbiausi Sąjūdžio siekiai, ką pavyko įgyvendinti, o ko galbūt ir ne. Apie dalį šios vizijos elementų galime kalbėti ne tik kaip apie istorinius prisiminimus, mūsų nesenos istorijos pamokas, bet ir aktualius darbus bei uždavinius šių dienų Lietuvai.

Svarbiausia Sąjūdžio vizija, tikslas buvo Lietuva. Nepriklausoma Lietuvos valstybė. Nors šis tikslas kaip galutinis oficialiai Sąjūdžio buvo suformuluotas ne iš karto. Apie kitus Sąjūdžio vizijos elementus galime perskaityti Sąjūdžio programinėse nuostatose ir 1988-ųjų spalio 22-23 dienomis vykusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo priimtoje programoje. Jų buvo daug ir jie verti ne tik istorikų dėmesio.

Man atrodytų labai svarbus šios vizijos elementas - visuomeninė valdžios kontrolė ir valdžios privilegijų bei savanaudiškų jos interesų ribojimas. Tokio valdžios kontrolės mechanizmo kaip Sąjūdžio laikais vėliau Lietuvoje nebuvo ir iki šių dienų nėra. Kaip žinoma, nekontroliuojama valdžia išsigimsta. Valdžia žmones smarkiai gadina, o absoliuti valdžia sugadina visiškai. Manau, kad visuomenės nekontroliuojama valdžia ir bebalsė visuomenė šiandien yra viena didžiausių mūsų valstybės problemų.

Sąjūdžio metais veikė daugybė valdžios kontrolės ir sąveikos su ja mechanizmų. Tuometinė sovietinė valdžia svarbiausių savo sprendimų nepriimdavo nepasitarusi su Sąjūdžio vadovybe, ir tai daryta visais galimais lygiais. Pavyzdžiui, svarbiausiais klausimais vyko Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pasitarimai. Dabar visuomenininkams iki kai kurių aukštų valdžios asmenų prisibelsti, išreikšti savo rūpestį dėl to, kas vyksta valstybėje, pateikti savo siūlymus, o kai reikia, imtis bendrų veiksmų su valdžios institucijomis sunkiau nei tada, kai Lietuvą valdė komunistai. Ir ne tik dabartinė valdžia šitaip elgiasi su visuomene. Valdžia apskritai nedaro nieko, kad suteiktų mechanizmus visuomenei ją kontroliuoti. O visuomenė, piliečiai yra nepajėgūs to iš valdžios išreikalauti. Tenka tik apgailestauti, kad tie sąjūdininkai, kurie 1990-aisiais nėjo į valdžią, nors tai buvo ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, Sąjūdžio seimo nariai, susidūrė su didelėmis kliūtimis. Norėta, kad buvusieji bendraminčiai būtų tik nekritiški naujos valdžios, o vėliau vienos partijos valios vykdytojai. Tai neatitiko Sąjūdžio, kaip valdžios kontrolės, vizijos.

Kol šalyje buvo sovietinės agresijos pavojus, iki 1991-ųjų Kremliaus pučo, gal tai buvo ir pateisinama. Tačiau vėliau toks nuėjusiųjų į valdžią požiūris sunaikino galimybę sukurti valdžios visuomeninės kontrolės mechanizmą, nors Sąjūdžio struktūra Lietuvoje tai būtų leidusi padaryti. Sukūrusi žemės sklypų privilegijomis ir rentomis paremtą Nepriklausomybės Akto signatarų kultą, o kitus Sąjūdžio pirmtakus užmiršusi, pati valstybė nubrėžė plačią takoskyrą tarp vienų ir kitų sąjūdininkų. Ir iki pat mirties.

Dabar, norint nors palaidoti kokį nors žinomą sąjūdininką arba disidentą Atgimimo memorialu vis labiau tampančiose Antakalnio kapinėse Vilniuje ar kokį daug nusipelniusį valstybei sąjūdininką kitame Lietuvos mieste ir rajone, pasigirsta valdininko klausimas: o kas jie tokie, kad turėtume rūpintis jų amžinuoju poilsiu?

Tačiau blogiausia, kad ši takoskyra tarp signatarų ir kitų sąjūdininkų, nusipelniusių Lietuvai žmonių, disidentų paveikė ir gyvųjų pasaulį. Ji taip pat kirto didelį smūgį ir visuomeniniam gyvenimui. Ne kiekvienas signataras suvokia, kad gaudamas rentą iš valstybės, kol dar sveikata leidžia, galėtų skirti jėgas valstybei kaip visuomenininkas. Jis galėtų būti labai silpno mūsų valstybėje visuomeninio gyvenimo atrama.

Tai suvokiančių sąjūdininkų, kitų visuomenininkų atsidavimas valstybės, visuomenės reikalams neretai primena mohikanų veiklą. Tačiau šis darbas būtų ne beprasmis, jeigu Lietuvoje būtų sudarytos tokios visuomeninio gyvenimo sąlygos, kad visuomeninė valdžios kontrolė taptų ne tik Sąjūdžio vizija, bet ir šių dienų tikrove.

Šių dienų Lietuvos visuomenė yra daug labiau atomizuota ir susiskaldžiusi pagal interesus, todėl vargu ar galimas toks platus vieningas naujas Sąjūdis, kaip buvo tada. Juo labiau kad dabar jau neretai siūloma jungtis ir labai prieštaringu pagrindu. Pavyzdžiui, prieš imperialistinius Vakarus. Nekeista, kad tai nepriimtina tiems žmonėms, kuriems vakarietiškos, europinės gyvenimo vertybės yra svarbios. Tradicinės vertybės. Asmenims, išpažįstantiems tautiškumo vertybes, bus ne pakeliui su tais, kurie yra už kosmopolitizmą arba, priešingai, įvairių tautų skelbiamą agresyvųjį nacionalizmą. Šį skirtingų interesų sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Todėl prasmingiausiu valdžios kontrolės mechanizmu turėtų tapti atskirų visuomeninių grupių ir net atskirų asmenų, aktyviai dalyvaujančių visuomeniniame gyvenime, susitarimai kiekvienu klausimu, kuris kelia rūpestį vieniems ar kitiems. Prieš tai svarbu suvokti, jog visuomenės dalyvavimui valstybės gyvenime reikia padėti teisinius pagrindus. Turėtume įvertinti ir visą atkurtos Lietuvos gyvenimo patirtį, įskaitant nesėkmes, patirtas kuriant pilietinę, tautiškai susipratusią visuomenę, pajėgią pažaboti valdžios savivalę.

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"