TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neišeik, neišeik tu iš Lietuvos

2012 01 27 21:00

Rašytojas Vytautas Girdzijauskas narsto migracijos skaudulius. Būti čia - didžiausias mūsų iššūkis ateičiai. Kas palaužė tautos stuburą? Juk taip neseniai buvome kaip kumštis, griaunantis totalitarizmo redutus.

Gerb. Redaktoriau, 

pagaliau užbaigiau savąjį rašinį. Su tikromis pavardėmis ir vardais, su dar aštresnėmis ir šmaikštesnėmis kalbos frazėmis tekstas būtų įspūdingesnis ir paveikesnis. Bet tam reiktų kur kas profesionalesnio žurnalistinio pasirengimo, kurio man stinga - esu tik filologas. Be to, turiu karčios patirties, kuri pataria pričiaupti pravertas riksmui lūpas. Vis dėlto visiškas nebylumas slegia. Kita vertus, tie parašymai arba pasakymai dabar mažai ką reiškia, tad jei kas norės, patys sau išsiryškins tuos nutylėjimus. Žinoma, labai norėtųsi ir dar stipriau, ir dar drąsiau, bet... Jeigu Jūsų leidiniui šis tekstas priimtinas, skelbkite, būsiu dėkingas.

Pagarbiai V.G.

 

Apie 65 proc. Lietuvos gyventojų norėtų emigruoti.

Iš laikraščių

Dėbsau į tuos beveik mistiškus skaičius ir šiurpstu. 

Du trečdaliai Lietuvos, du trečdaliai Lietuvos - lyg kūju kažkas kala į smilkinius.

Netikiu, netikiu, rėkiu tam kalikui į veidą, šantažas, melas.

Yra manančių, kad net 73 proc. gyventojų paliktų šalį, jei tik susiklostytų palankios aplinkybės.

Melas, šlykšti apgaulė, to niekada nebus.

Tik vienas milijonas piliečių yra tvirtai nusprendę niekur nekelti kojos iš savųjų namų, čia būti, kad ir kas atsitiktų, o visi kiti.

Trys, metu jam, tam kalikui, faktą lyg sviedinį atgal, tebėra trys ir netgi daugiau.

Buvo trys, vaiposi jis, ir netgi daugiau buvo, galėjo net keturi būti, jeigu...

Koks dar jeigu, kurgi suki?

Čia ir sukti nereikia, senių seniausiai pasukta.

Apie ką tu? Apie...

Apie tą patį, ką ir tu - procentus, skaičius, metus. Datas, spalvas, dainas, svajas, sapnus...

Sapnus? Kokius sapnus?

Bendrus, visuotinus, kolektyvinius, tautinius.

Bene Sąjūdį vėl imsi vanoti, a?

Sąjūdį, Sąjūdį, ką gi daugiau? Tik vanoti jo visai neketinu - apie mirusius arba gerai, arba nieko, toliau vaiposi kalikas.

Jis man nemirė ir nemirs, visada liks gyvas ir jaunas.

Kas tiesa, tai tiesa - jaunas, vos trejų metukų sulaukęs tapo amžinatilsis. Che, che...

Joks jis ne amžinatilsis. Pamatysit, jis dar parodys, ką gali, tars savąjį žodį.

Kur? Londone, Dubline, Čikagoje ar Toronte? O gal Sidnyje? Juk ir ten naujalietuvių kolonijos kuriasi.

Čia ir niekur kitur, tėvų bei protėvių žemėje.

Ach, tėvų, ach, proprotėvių... O gal proproanūkių?

Gana tyčiotis ir vaipytis, verčiau sakyk, ko reiktų imtis.

Taip, taip, imtis, čiuptis, griebtis... Tik va, bėda, kad viskas jau paimta, grietinėlė seniai nugriebta, todėl visi ir bėga iš tos ubagų ir debilų šalies.

Ne, ne, ne, ne. Mes parodėme ir įrodėme, ką galime - milžiną, galiūną paklupdėme ant kelių, Pabaisą nuginklavome.

Ir nepastebėjome, kada ta pati Pabaisa mus prarijo.

Ne ta, ne ta, ne ta... Tą mes sudorojome, tu kažką čia painioji.

Teisingai, kita - dar pabaisesnė Pabaisa. Am, am - visus, ir tą jūsų Sąjūdį, ir Užgimimą, ir Atgimimą, ir visa kita, įskaitant ir Dabartį.

Mušė, mušė, bet neužmušė, nes Sąjūdis yra nemirtingas, tai tautos gyvasties idėja. Visų mūsų, visų šalies žmonių laisvės, demokratijos ir gerovės.

Ach, laisvės, ach, demokratijos. O valgyti ar duoda ta tavo laisvė ir demokratija?

Leidžia užsidirbti, todėl nereikia prašyti niekieno malonės. Net įpareigoja.

Dviem trečdaliam valstybės piliečių leidžia ištiesti rankutes ir paprašyti labdaros iš Europos šiukšlynų, kur apipuvusių, sukirmijusių kruopų ir padėvėtų apatinukų apstu.

Tai todėl, kad Sąjūdis, kad demokratija, kad...

Pykšt - pokšt, pykšt - pokšt tai jūsų laisvei ir demokratijai. Šakar - makar, taip lyg juokais, lyg tarp kitko.

Sąjūdis niekada nejuokavo, nes nebuvo tam laiko, jis veikė, dirbo. Programas kūrė, vizijas.

Dirbo, dirbo, kol prisidirbo, kitaip tariant, patys save apdirbo, pardavė ir išdavė.

Ką tu čia mali? Jei ką žinai, ar apsimeti žinąs, tai sakyk aiškiai, klok faktus ant stalo.

Yra žinančių, bet tylinčių ir mykiančių. Įslaptintų ir apšlapintų. Ten buvusių, bet nepražuvusių. O aš žinau ne daugiau už tave, tik stebiu, mąstau, lyginu.

Ką? Su kuo?

Na, kad ir su kaimynais... Iš okupacijos pančių vadavomės ne vieni - pusė Europos tada subruzdo.

Turi galvoj lenkų "Solidarumą"?

Sakykim, jį, ten kur kas daugiau aiškumo, mažiau paslapčių, išdavysčių ir kvailumo.

O kas pačiam neaišku? Gal ir pats nori pasakyti, kad saviškiai šaudė į saviškius nuo stogų?

Ne, nenoriu, nes nemačiau. Tą naktį buvau prie Seimo.

Sako, yra mačiusių...

Tai jie ir išsiaiškins - pakels dokumentus, peržiūrės ekspertų išvadas. Jei ne šiandien, tai po metų, dešimties.

O gal po šimto.

Gal ir po šimto, tai dabar neturi esminės reikšmės - senatis.

Nusikaltimai žmonijai neturi senaties.

O gal tas žmoniškumas, tie prokurorų neva vajai tik dūmai ir migla naivuoliams į akis, kad lengviau būtų paslėpti kur kas svarbesnius ir šiandien aktualesnius dalykus.

Kas gali būti aktualesnio už tiesą ir teisingumą?

Būtent: už visą tiesą ir teisingumą, o ne pusės, trečdalio ar dar mažesnės dalies.

Tu sakai, kad apie Sausio tryliktąją mums pateikiamas dozotos tiesos žiupsnelis?

Aš sakau, kad Sausio tryliktoji turėjo uvertiūrą.

Na jau, pone, tu tikrai sapnuoji - uvertiūrą, partitūrą.

Pataikei, kaip pirštu į dangų - partitūrą. Kitaip tariant, būsimo kūrinio projektą. Juk visada taip būna: iš pradžių surikiuojama, suskaičiuojama, surepetuojama ir patikrinama, o tada dirigentas pakelia batutą, ir orkestras užgroja.

Kokio kūrinio? Koks dirigentas? Kokia batuta?

Matai, revoliucija ir po jos einanti kontrrevoliucija - juk visada taip būna - kūrinys sudėtingas, jo atlikimas keblus, su komplikacijomis. Nesvarbu, kokia - dainuojanti, šokanti ar šaudanti - suvaldyti ją nebūna lengva. Kartais ir dirigentų prireikia ne vieno, o viso jų būrio. Net nuotolinių tenka šauktis. Pasitaiko, kad ir patys pasisiūlo.

Iš didelio rašto išėjai iš krašto, vyre, kokio dar nuotolinio?

Vilką mini, vilkas - čia. Kaip tik turiu po ranka tokią knygelę, pasiskaityk, galiu ir puslapį atskleisti.

Skaitau: "Svarbiausius Lietuvos vyriausybės ekonominės politikos sprendimus prižiūrėjo užsienio ekspertai, spaudę ekskomunistinę Vyriausybę tęsti "šoko terapijos" reformas" (Zenonas Norkus "Kokia demokratija, koks kapitalizmas?", p. 602). Ekskomunistinės, vadinas, trečiosios, nes pirmoji ir antroji.

Pirmoji buvo Sąjūdžio, o antrosios, žinia, apskritai nebuvo. Premjeras nukrito nuo debesies, o paskui nužengė į pragarus lyg koks viešpats dievas. Kai tos pačios dienos pavakare prisikėlė ir pasirodė kabinete, ministrai jį išvijo, nesutiko kalbėtis.

Pirmosios Vyriausybės ministrai, nes savojo kabineto nebuvo sudaręs.

Tada atsirado trečiasis, taip pat nuo debesies... O gal dar nežinia iš kur.

Žinia, žinia, tik ir jis neturėjo jokios programos.

Turėjo, kur neturės - tą pačią, kurią parašė Jeffrey Sachsas su Davidu Liptonu Varšuvoje lenkų "Solidarumui" per vieną naktį.

Per vieną naktį? Vadinas, tos naktinės reformos turi garbingą istoriją?

Ir dar kokią. Pačioje JAV širdyje subrandintą. Turbūt girdėjai apie tokį Vašingtono konsensusą?

Iš kur? Negirdėjau.

Atsiversk tos pačios knygos 339 puslapį. Ten parašyta: "Vašingtono konsensusas - tai savotiškas neoliberalios ekonomikos reformų katekizmas, kuris nurodo, kokias reformas turi vykdyti šalis, siekianti pasaulio finansinių organizacijų paramos." Aišku?

Ne, neaišku, nes nežinau, kas tame "katekizme" parašyta.

Tai va, čia ir yra ta uvertiūra, o aiškiau sakant, nuslėptoji tiesa, apie kurią tauta nieko nežinojo tada. Ne ką daugiau žino ir dabar - ta Sausio tryliktoji frydmanizmo startui buvo tikra "Dievo dovana", geresnės net pats Sachsas nebūtų sugalvojęs. Bet gal iš pradžių pasiaiškinkim, kas iš tikrųjų tas Miltonas Friedmanas ir jo teorija. Dabar literatūros apie tai nors vežimu vežk. Vienas toks veikalėlis čia pat ant stalo, paskaityk.

Skaitau: "Iš esmės sąrašą sudarė ne kas kita, o trys pagrindiniai Friedmano siūlomi neoliberalūs dėmenys: privatizacija, kainų reguliavimo panaikinimas (laisvoji rinka) ir drastiškas valstybės išlaidų apkarpymas." (Naomi Klein "Šoko doktrina", psl. 172).

Trečioji Lietuvos Respublikos vyriausybė tai atliko preciziškai tiksliai. Tų pačių metų vasarį kainos šoktelėjo kelis šimtus procentų viršun, o tada - valio prichvatizacijai.

Vadinas, 1991-ųjų vasario 9-osios referendume tauta balsavo ne už tą valstybę, ne už tą nepriklausomybę?

Už tą, už tą, nes tauta tada buvo apkvaitusi, pusaklė, didelė jos dalis tokia liko ir šiandien. Svarbiausias tikslas buvo nusimesti okupacijos pančius, išvaryti iš šalies svetimą kariuomenę. Visų galvose tvirai laikėsi aksioma: Rytai (rusai) - blogai, Vakarai (amerikiečiai) - gerai. Niekas jiems tada nepaaiškino, kas yra ta laisvoji rinka, šoko doktrina ir daugelis su kapitalizmo sugrįžimu susijusių dalykų. Laisvoji rinka ir laisvė buvo tapatinami, o iš tikrųjų tai visiškai priešingi dalykai. Čia pravartu būtų įterpti lenkų disidento Karolio Modzelevskio, aštuonerius su puse metų išsėdėjusio komunistiniuose kalėjimuose, repliką apie to meto situaciją kaimyninėje šalyje: "Dėl kapitalizmo kalėjime nebūčiaus sėdėjęs nė savaitės ar mėnesio, nekalbant apie pusdevintų metų" (ten pat, psl. 201). Jie taip pat nebuvo informuoti ir siekė laisvės nelabai įsivaizduodami, kokia ji bus.

"Friedmano laisvės apibrėžimas, kur politinės laisvės yra neesminės, netgi nebūtinos, lygintinas su neribotos komercijos laisve, gerai derančia su kylančia Kinijos politbiuro vizija" (ten pat, psl. 194).

Kad būtume žinoję.

Kur ne, kad būtume... Lyg nežinojome, lyg nebuvome nieko girdėję, bet čia suveikė vadinamasis atmetimo paradoksas: ką sako jie - viskas yra melas, o kas ateina iš t e n, iš už vandenų, viskas tiesa, aukščiausia klasė. Gudruoliai iš to jūsų Sąjūdžio tuo ir pasinaudojo - šakar makar, šakar makar - ir buvo padaryta, kas reikėjo padaryti.

Na, o ko reikėjo iš tikrųjų?

Reikėjo šiek tiek kraujo, kad nepriklausomybė būtų įtikinamesnė, bet nedaug ir nieku gyvu ne iš Pabaisos nosies, kad ji neįtūžtų ir nepadarytų šaltienos iš viso to renginio. Reikėjo nepriklausomybės, laisvės ir demokratijos, bet tik kapitalui, kad galėtų po to išlaisvintoje teritorijoje nevaržomas karaliauti, reikėjo didelio trenksmo ir dūmų uždangos, kad niekas nesuprastų, kas iš tikrųjų vyksta. Ir visa tai buvo atlikta preciziškai tiksliai. Pagal visas "Čikagos berniukų" sugalvotas taisykles, klasiškai. Jeigu norite analogijų, prašom patyrinėti istorijas šalių, kur dar anksčiau buvo diegiami Laisvosios rinkos modeliai - rasite tą patį modelį. Net cunamio išdaigos tam reikalui puikiai tinka.

Palauk, palauk, ar ne per drąsiai šneki? Nurodyk kitą išeitį - buvo ji ar ne? Ir 1991-aisiais ir vėliau, kad ir 2004-aisiais? Galėjom ar negalėjom išsivaduoti be kraujo, sukurti tikrai laisvą ir nepriklausomą gerovės valstybę be Vakarų įsikišimo ir pagalbos. Juk gyvenam Pabaisos paunksnėje.

Verčiau sakytum Pabaisų... Todėl norint išlikti reikia ne tik šūkauti, daineles dainuoti, skanduotes skanduoti, bet mąstyti ir skaičiuoti, o viską suskaičiavus ir pasvėrus spręsti, kurion pusėn sukti, prie kurios kompanijos dėtis.

Tai gal pasakysi, iš kur paimti tų skaičiuotojų, tų mąstytojų, jei jų net kaimynai neturi. Ką ten kaimynai - visoje Europoje jų ir šiandien nėra, viena Angela Merkel gal šį tą nuraukia, o visi kiti...

Kas tiesa, tai tiesa, neturi, stinga, o apie Angelą tada niekas ir girdėti nebuvo girdėjęs. Lenkų "Solidarumo" lyderiai net tris mėnesius diskutavo, o darbininkai surengė tūkstančius streikų, bet laimėjo nedaug. Tiesa, jų laisvoji rinka šiek tiek kitokia - mažiau "laisvės", daugiau "proto". Jų ir šiandiena kitokia. Rusijoje blogon pusėn reikalus pakreipė tas pats Jeffrey Sachsas, apgaulingai žadėdamas solidžią Vakarų finansinę paramą. Todėl 1991-ųjų Borisas Jelcinas, gindamas demokratiją, drįsęs užlipti ant tanko, labai skyrėsi nuo 1993-iųjų Jelcino, įsakiusio šturmuoti "Baltuosius rūmus" Maskvoje, kur buvo užsibarikadavę Rusijos Federacijos parlamentarai. Šiandien gal turėtume visai kitokią Rusiją, kitokią jos demokratiją, jeigu...

Vadinas, ir ten buvo veikiama pagal tą patį Laisvosios rinkos diegimo scenarijų: viską sugriauti, išardyti, tautai uždūminti akis, apsvaiginti, kad didieji grobuonys galėtų darbuotis be jokių kliūčių.

Puiku, pradedate mąstyti, sere... Tik Rusijos nepalyginsi su Lietuva, ten privatizavimo kąsniai šimtus kartų riebesni.

Negailestinga tikrovė atveria akis.

Toli gražu ne visiems... Atsimenate "Laisvės lygos" šūkius, raginančius nuversti pirmąją Respublikos vyriausybę? Jie kaip tik ir reikalavo laisvajai rinkai atkelti visus vartus.

Jie patys nežinojo, ko siekė - kokios rinkos, kokios valstybės, tie jų politikai buvo mažamoksliai.

O jūs ar žinojote, dabar ar žinote, kokios ekonomikos, kokios valstybės norite, kokia ir kur ji turėtų būti?

Europos centre stipri, nepriklausoma, demokratiška, nors ir ne iš didžiųjų, bet jauna, perspektyvi, turinti galingą intelektualinį potencialą...

Ach, potencialą, ach galingą... Užuomazgų, tiesa, būta ir dabar esama. Ir moksluose, ir menuose. Ir ne tik iš praeities atėjusių ir naujai pridygusių ir jau ūgtelėjusių. Tik sakykit, pone, kas Europoje ir pasaulyje trokšta tos galios ir to naujai atsirandančio potencialo? Kam reikia sumanaus ir pajėgaus konkurento? Gal kur kas geriau turėti silpną kaimyną, kuris be jokio pasipriešinimo atiduoda savo jauną intelektą... Ir ne tik intelektą - visokeriopą darbo jėgą ir energiją senstančiai Europai.

Bet juk tai trumparegiška politika...

O kas sakė, kad Europa, kad apskritai Vakarai, buvo toliaregiai išminčiai? Gal tada, kai dvidešimtojo amžiaus viduryje jaunose Artimųjų Rytų valstybėse demokratinius režimus keitė totalitariniais, sau palankiais, nes pastarieji pažadėjo neleisti suvalstybinti naftos verslovių? Tada juk niekas nebuvo girdėjęs apie terorizmą, džihadas...

Vakarai, Vakarai, Europa, Europa. Kiek apie tai prikalbėta, kiek rašalo išlieta, lyg mes patys nebūtume tie patys Vakarai, ta pati Europa...

Bravo, puiku - milžino žingsniais žengiate į priekį, tad galime dar šiek tiek pakedenti mūsiškės politikos kaltūną. Turbūt neprieštarausite, kad nuo trečiosios iki penkioliktosios Vyriausybės jokių ypatingų permainų neįvyko. Iš pradžių rinkėjai baudė dešiniuosius už sudaužytą svajonių geldą, paskui - kairiuosius už tą patį, po to vėl dešiniuosius ir vėl kairiuosius, kol pagaliau tauta suvokė, kad iš tos duobės niekada neišlips - numojo ranka ir atsuko nugarą ir tai laisvajai rinkai, ir apskritai gimtajam kraštui.

Gal neskubėkim viską paneigti ir nurašyti. Ir ta mūsiškė rinka nėra tokia jau labai laisva, ir valstybė dar ne visiškai sugriauta, ir tautiečiai dar ne visi nusipirko bilietus į Londoną. Turime kultūros paramos fondus, jauniems menininkams mokamos stipendijos, vargšams - pašalpos, veikia kitos socialinės programos.

Sutinku: šis tas iškovota, mat kaimynystėje turime ir "neteisingą kapitalizmą" toleruojančias Skandinavijos šalis. Vis dėlto šoko terapijos šalininkai niekur nedingo, jie tebeveikia. Kai ekonomika, nepaisant vyriausybių sabotažo, krašte šiek tiek ūgtelėjo, 2008 metų pabaigoje buvo jai vėl suduotas galingas smūgis, įteisinant vadinamąsias "naktines reformas". Ir tai nėra koks nors išskirtinis atvejis, tikinčiųjų jos stebuklingąja galia apstu: "Šoko terapijos esmė - atverti langą milžiniškam pelnui, kurį reikia gauti itin greitai. Ne nepaisant neteisėtumo, o kaip tik pasinaudojant juo" (ten pat, p. 247).

Vadinas, ir korupcija, ir mafija...

Tai laisvosios rinkos ir demokratijos vaikai, nors ir visaip stengiamasi įrodyti, jog jie nesantuokiniai. Bet tai bergždžios pastangos, nes juos sieja kraujo ryšiai, kuriuos dabartinis mokslas labai lengvai patvirtina.

O krizės? Dabar ant jų visi šunes kariami.

Krizių apskritai galėtų nebūti, jei jos nebūtų naudingos didžiosioms korporacijoms, reguliuojančioms pasaulio ekonomiką. Mokslininkai yra parengę keletą bekrizinės rinkos modelių - ir ekonominių, ir matematinių - bet jie niekam neįdomūs, nes juose numatomos griežtos sklandžios raidos taisyklės. Jau ir šiandien aišku, kad ir ši krizė turtinguosius padarys dar turtingesnius, o vargšai bus dar labiau nuskurdinti.

Vargšė Lietuva...

"Lietuva ir toliau nyks", - tai ne koks pramanas, o žurnalo "Veidas" (2012 Nr. 1, p. 56-57) tyrimas. Jame pateiktos lentelės su skaičiais, į kuriuos pažvelgę matome, jog per pastarąjį dešimtmetį (2001-2011) į Vakarų Europos ekonomiką buvo įlieta du kartus daugiau jauno lietuviško kraujo nei per ankstesnį (1989-2001) laikotarpį. Ypač didelės jo srovės pasipylė po 2008-ųjų, po jau minėto naktinio šoko akcijos - per pastaruosius dvejus metus iš Lietuvos išvyko beveik pusantro šimto tūkstančių gyventojų, o per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva prarado 621 tūkstantį savųjų piliečių. Bet tai oficialūs duomenys, mes puikiai žinome, kad nelegalių emigrantų yra beveik dvigubai daugiau, tad būtina taikyti koeficientą, bent jau 0,5, ir tada paaiškės, jog prarastas visas milijonas. Tokį bėgimą, kai per vienus (2010) metus emigruoja net 83 tūkstančiai piliečių, privalome vadinti panika, net maro metais tiek neišmirdavo. 

Su maru gal nevertėtų lyginti, nes dauguma išvykusiųjų tebėra gyvi, o su pokariu būtų galima, panašumų rastume - vienus vežė į Šiaurę arba į Rytus, kiti traukėsi į mišką, sudarydami ginkluotą galingą rezistenciją. Tiesą sakant, tas Londonas kur kas baisiau negu miškas, tai bjaurus šabakštynas. Ko ten lįsti, ką ten rasi?  Pagaliau kas palaužė tautos stuburą? Juk taip neseniai buvome kaip kumštis, kaip taranas, griaunantis totalitarizmo redutus. Kai prisimeni "Baltijos kelią"...

Gal nereikia. Juk sutarėme, kad Sąjūdis miręs arba nužudytas. Geriausia, ką galime padaryti, ant jo kapo nunešti gėlelę, sukalbėti poterėlį, paliūdėti.

Palauk palauk, liūdėti visada suspėsime, pamąstykim apie tai, kaip padėti tam milijonui, kuris yra pasiryžęs "čia būti". Tą skaičių patvirtina ir naujausi tyrimai.

Vadinas, norėtum receptų, kaip ištverti skurde pasiliekantiems ir neprarasti tapatybės išvykusiems? Bet tai labiau turėtų rūpėti Vyriausybei.

Ji tuo tik ir džiaugiasi, nes dauguma tų išvykėlių svariai paremia mūsų biudžetą, išlaiko vos ne visą švietimą valstybėje.

Tai labai trapi ir laikina parama. Jei per artimiausius metus jie negrįš, vėliau taps tik lietuviškos kilmės amerikiečiais, britais, ispanais, norvegais.

Negrįš, aišku, kad negrįš, nes ir su pasilikusiais nelabai žinoma, kas daryti.

Tai valdžia nežino, o tautai viskas aišku: būtina iš kur nors iškasti dar po šimtelį kitą tokių lubių, rakauskų, bumelių, kurie, nepaisant laisvosios rinkos kanonų ir trikdžių, sugebėtų pasiūlyti oraus gyvenimo modelį tūkstančiams bendratautiečių.

Pro miglas ir rūkus, pro dūmų uždangas įžvelgti galimybes, rasti būdus.

Nepaisant valdžios neįgalumo, įstatymų skylėtumo, korupcijos apsukrumo, teisėsaugo bedantiškumo.

Vadinas, buvau teisus, kai įtikinėjau, kad Sąjūdis gyvas, kad jis nemirtingas.

Norėjai pasakyti laisvės ir teisingumo, gerovės ir tautiškumo idėja gyva.

Gerovės valstybės, paremtos kalbos, žemės, tikėjimo, šeimos...

Tai praeities būvio kertiniai stulpai, kuriuos globalizacija jau baigia išrauti... Tiksliau pasakius, senojo mąstymo standartai, kurie šiandien jau nebegalioja, arba greit neteks savųjų prasmių - pasaulis smarkiai pasikeitė, ir kaitos pagreitis didėja.

Kaip visada atsiliekame, nesuskumbame.

Ne visi, ne visi, ponuli, kai kurie net į priekį išsiveržia.

Plėšrūnai. Jie visada ir visur pirmauja.

Vis dėlto nesuvokei, kad laisvoji rinka dėl jų sumąstyta ir jiems pateikta.

Ji jau žlunga, išsivedėja.

Žlugdama ji pirmiausia su savimi nusineš tuos mažuosius, o didieji.

Vadinas, ir mus, todėl ir neturim teisės būti maži.

Kuo? Žemės plotais, karių skaičiais?

Protu, intelektu galime būti nepralenkiami.

Pagaliau... Tik iš kur jo paimti? Juk ne iš partijų šulų, ne iš valdžios galvų.

Iš tautos, iš to likusio milijono, kuris...

Kurio didesnė pusė taip pat neįgali. Dėl amžiaus - per didelio arba per mažo.

Sakai, kad rezervai labai menki ir kasdien senkantys?

Juk sutarėm, kad šiek tiek dar esama, tik būtina įsiklausyti, įsižiūrėti, o paskui pamatyti ir išgirsti... Ką ir kaip rašo bei dainuoja gyvasis klasikas Juozas Erlickas, ko taip nuožmiai keikiasi ir tyčiojasi Marius Ivaškevičius su Oskaru Koršunovu savajame "Išvaryme", ką patylomis kušta jaunieji... O kur dar mokslininkai, pedagogai, gydytojai, žurnalistai.

Jei jie nenuperkami arba nenupirkti...

Nupirkti viską galima, svarbu tik kaina.

Protą taip pat?

Ir dar kaip, jei tik jo būtų, galėtume nemažai uždirbti, deja...

Išeina, kad esame atsidūrę prie ribos, kurią peržengus prasideda...

Pasibaigia prasmingas buvimas ir pratęsiamos grumtynės už niekingą egzistavimą.

Išnyksime kaip dinozaurai, anot vieno ekslietuvio, jeigu nesuskubsime...

Į nuvažiuojantį prasmingo būvio traukinį.

Ribinės būsenos mus visada suburdavo, sustiprindavo ir...

Tai dabar ir yra mus ištikusi ta "ribinė situacija", matyt, pati žiauriausia per visą mūsų kaip valstybės ir tautos istoriją. Visų rūšių ir laipsnių valdžia tebepučia dūmus, tebejaukia protus, mėgindama nuslopinti bet kokius jo žybsnius. Ir tai atliekama pakankamai išradingai, sumaniai, išnaudojant pačias netikėčiausias situacijas, žaidžiant įvairiausias pedo, ruso, lenko filijas, fobijas, manijas. Ir mes tai privalome matyti ir girdėti, neturėdami jokių galimybių ką nors pakeisti - rink, ką nori, o valdžioje vis vien atsidurs gobšūs ir pasipūtę kvailiai. O dėl tų veteranų ir dinozaurų, tai galėtų jų...

Ir nebūti, bet jie tebėra ir tebedrumsčia vandenį.

Nepaisant to, mums reikia čia būti ir ištverti.

Be lyderių beveik neįmanoma.

Iš kur jų paimsi, jei tauta negimdo?

Dar šiek tiek palūkėkim, juk milijoną dar turim. Tai ne šimtas ir ne tūkstantis.

Geriau gal būtų tūkstantis, bet patikimų.

Ne tokių kaip...

Verčiau nepradėkim iš naujo, rodos, jau sutarėm.

Gerai, gerai, būkim, čia būkim. Tai pats didžiausias mūsų iššūkis ateičiai.

2012 sausis

Vilnius

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"