TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neištirta mūsų istorija

2010 08 30 0:00

Šįmet buvo minimos Lietuvos okupacijos septyniasdešimtosios metinės. Kitąmet daug dėmesio bus skiriama tragiškiems 1941-iesiems, kuriuos ženklino trėmimai, sukilimas prieš raudonąjį okupantą ir žydų žudynės - per jas iki metų pabaigos nužudyta daugiau kaip 125 tūkst. žmonių.

Ta proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ketina išleisti dvi knygas apie sukilimą ir surengti tarptautinę konferenciją 1941 metų įvykiams tirti. Viena knyga bus trijų istorikų monografija, kita sieks pavaizduoti sukilimo eigą pagal tų dienų dalyvių prisiminimus. Abi jau parašytos, nors kol nėra išspausdintos, dar galima patikslinti ar papildyti tekstą. Konferencijos darbotvarkė kol kas galutinai nenustatyta, tad lieka viltis, kad pasiseks nauju žvilgsniu įvertinti sudėtingus laikotarpio įvykius.

Prieštaringų vertinimų sulaukė sukilimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą paskelbusi Lietuvos Laikinoji Vyriausybė (LLV). Vieniems sukilimas - drąsus mėginimas nuplauti beginklės kapituliacijos 1940 metais gėdą ir atkovoti nepriklausomybę, kitiems - nacių kolaborantų diriguojama uvertiūra pradėti masines žudynes. Abi šalys atkakliai laikosi savo nuostatų ir neatsižvelgia į priešingą nuomonę. Dažnai kartojamos tos pačios tezės, minimi tie patys neva iškalbingi faktai, su nedideliais pakeitimais spausdinami senas interpretacijas skelbiantys teiginiai.

Daugelis klausimų dar nesulaukė savų tyrėjų, pavyzdžiui, LLV, nors ji kalbėjo tautos vardu ir stengėsi perimti krašto valdymą. Savo atsiminimuose LLV nariai ir sukilėliai daugiausia rašė apie nesėkmingas pastangas laimėti vokiečių pripažinimą ir atremti

provokiškos Nacionalistų partijos spaudimą. Tik prabėgomis užsiminta apie tai, ką laikinai einantis ministro pirmininko pareigas Juozas Ambrazevičius (Brazaitis) vadino LLV "svarbiausiu uždaviniu", būtent - "atstatyti suardytą kraštą, Lietuvos ūkį".

Daugelis istorikų išskirtinį dėmesį skiria LLV santykiams su žydais, tik, deja, paviršutiniškai. Dažnai tenkinamasi vien konstatavimu, kad žydų klausimu priimti tokie nutarimai arba kad žydai minimi tame ar kitame įstatyme. Nesigilinama nei į įstatymų priėmimo aplinkybes, nei į jų konkretų turinį. Susidaro įspūdis, kad LLV posėdžių protokoluose ir įstatymuose ieškoma vietų, kuriose minimi žydai, trumpai apibūdinama, kaip jie ten traktuojami, ar diskriminuojamai. Ir tuo darbas baigiamas. LLV posėdžių protokolai buvo rasti archyvuose 2001-aisiais ir tais pačiais metais išleisti kaip atskiras leidinys, bet be jokių aiškinimų, lyg protokolai ir jų priedai būtų savaime suprantami, skaidriai atskleidžiantys nenudailintą tiesą. Ne visi nutarimai išspausdinti leidinyje. Kai kurie praleisti, nors jie, pavyzdžiui, Universitetų įstatymas, rodo, kaip LLV rūpėjo atkurti lietuviškas įstaigas.

Nei protokolai, nei įstatymai nėra atvira knyga. Reikia klausti, kodėl jie buvo priimti. Ir kodėl jų turinys yra toks, koks yra, o ne kitas galimas variantas. Įstatymų projektai nenukrenta iš dangaus. Jie yra parengiami, kad būtų įgyvendinti tam tikri siekiai, o ne kiti.

Apskritai ypač daug reikšmės teikiama Žydų padėties nuostatams, kurie esą atskleidžia LLV antisemitizmą ir norą tarnauti naciams. Bet jų priėmimą ir turinį gaubia neaiškumai. Nuostatai lyg ir priimti rugpjūčio 1-ąją, kai buvo aišku, kad LLV turės atsistatydinti ir kad Lietuvą valdys patys naciai kartu su jiems pavaldžia patikėtinių taryba. Be to, naujasis gebitskomisaras Kraemeris jau buvo paskelbęs griežtesnes taisykles žydams.

Koks LLV nuostatų tikslas? Įtikti naciams? Siekiant to būtų reikėję skelbti griežtesnius, o ne švelnesnius nuostatus. Buvo ir kitas būdas laimėti nacių palankumą - sutikti tapti tarėjais. Tačiau dauguma LLV narių atsisakė šių pareigų, nepanoro tarnauti naciams.

Gal buvo mėginama kenkti žydams? Bet vokiečiai jau pirmą savaitę leido suprasti, kad jie, o ne LLV spręs žydų likimą. Tad Vyriausybės nariams turėjo būti aišku: galios Kraemerio žodis, ne jų nuostatai. Gal buvo siekiama visuomenei ar kuriai nors jos daliai parodyti savo tvirtumą, laiko dvasios supratimą? Tačiau LLV žinojo, kad nuostatai nebus nei išspausdinti, nei skelbiami per radiją. Naciai jau liepos pradžioje įvedė griežtą cenzūrą, neleido viešumoje minėti LLV, nepripažino jos ir siekė, kad nebūtų jokių užuominų apie nepriklausomą valstybę. LLV neklydo. LLV nuostatai nebuvo išspausdinti nei "Į Laisvę", nei Vilniuje leidžiamoje "Naujojoje Lietuvoje", nors abu laikraščiai rugpjūčio 4-ąją pakartotinai paskelbė vokiškas taisykles.

Yra teigiamesnė interpretacija. Suskirstydama žydus į dvi kategorijas, pabrėždama, jog nuostatai negalioja asmenims, apdovanotiems Vyčio kryžiumi, ir savanoriams kūrėjams, kad jų vykdymo klausimu lemiamą žodį turės vidaus reikalų ministras (visi šie punktai prieštaravo esminiams nacių įsitikinimams), LLV esą mėgino pabrėžti Lietuvos suverenumą ir tai, kad yra atsakinga už visų savo piliečių, taigi ir žydų kilmės, likimą. Bet šis aiškinimas taip pat neįtikina. Jei LLV žinojo, kad vokiečiai nepaisys nuostatų, net neleis jų viešinti, kodėl išvis juos priėmė? Tai tebėra mįslė, kurią galbūt padės įminti nauji dokumentai ar istoriko siūloma įtikima teorija.

Paskutinėmis savo veiklos dienomis LLV priėmė labai daug nutarimų, rugpjūčio pradžios posėdžiuose - bent 33. Buvo mėginama prastumti Lietuvos gyvenimą reguliuojančius įstatymus, kad vokiečiai ir patikėtinių taryba priimtų juos kaip įvykusį faktą. Taktika iš dalies pasitvirtino, nes generalinis komisaras von Rentelnas po kelių dienų tarėjams pareiškė, kad mažiau ar daugiau bus laikomasi lietuviškų įstatymų, nors ne žydų, vokiečių ar nuosavybės atžvilgiu.

Reikia pažymėti, jog nuo pat pirmojo nutarimo projekto (birželio 30-ąją) denacionalizacijos klausimais žydai buvo diskriminuojami, nurodant, kad jiems ir asmenims, "aktingai veikusiems prieš lietuvių tautos interesus", nebus grąžinama įvairių rūšių nuosavybė. Pirmoji Žydų nuostatų pastraipa turi nedviprasmišką antisemitinį atspalvį. Tačiau kitais atvejais, kai buvo svarstoma bendra žydų ir lietuvių nuosavybė, diskriminacinio pobūdžio tekstais veikiausiai mėginta apsaugoti lietuvių savininkų ar akcininkų turtą nuo konfiskavimo. Mat Vokietijos įstatymai leido jį atimti iš žydų. O turtas laikytas žydišku, jei bent vienas direktorių tarybos narys buvo žydas, jei jis turėjo daugiau negu ketvirtadalį akcijų.

Reikia viltis, kad numatoma konferencija taps paskata ištirti sukilimą ir LLV veiklą, peržiūrėti Vokietijos ir ypač Rusijos archyvus, aiškiau pasakyti, ką žinome ir ko nežinome, bei kokiomis prielaidomis grindžiamos svarbios išvados.

Alfa.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"