TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neklijuokime vieni kitiems etikečių

2013 02 12 8:06

Šiuolaikinė sociologija tyrinėja reiškinį, kuris nežinia kodėl pavadintas gamtos mokslų terminu. Tai - deviacija; naujausias lietuviškas tarptautinių žodžių žodynas ją apibrėžia kaip kompaso magnetinės rodyklės nukrypimą nuo magnetinio dienovidinio krypties, kaip laivo, lėktuvo nukrypimą nuo reikiamos krypties ir t.t.

Sociologijoje deviacija reiškia tokį elgesį, kuris laikomas peiktinu, netoleruotinu ar net baustinu, nes pažeidžia tam tikras socialines normas. Tačiau visuomenė tuo ir skiriasi nuo gamtos, kad socialinės normos skirtingose visuomenėse yra nevienodos. Todėl kiaulienos valgymas arabams ir žydams būtų deviacija, o lietuviams ar vokiečiams ši mėsa - vos ne kasdienis maistas. Bet ir toje pačioje visuomenėje socialinės normos gali skirtis. Atskiros socialinės grupės turi savas normas, todėl tas pats elgesys jauniems žmonėms atrodo normalus, o pagyvenusiems kelia pasipiktinimą.

Yra dar vienas sociologinis deviacijos aiškinimas, kurį prisiminiau skaitydamas pastarųjų savaičių mūsų žiniasklaidą. Tai - etikečių klijavimo teorija. Pagal ją įtakingos visuomenės grupės sukuria taisykles, primeta šias visuomenei, o jų nesilaikymą laiko deviacija, t. y. klijuoja žmonėms deviantų etiketes. Gal nesu teisus, bet pastarųjų dienų žiniasklaidos dėmesys Žygaičių kaimo gyventojams, pabandžiusiems stabdyti skalūnų dujų žvalgybą ar net jų gavybą, man priminė etikečių klijavimo teoriją. Nesinori čia kartoti, kaip buvo ir yra vadinami tie žmonės. Vaikiška kalba kalbant, jiems buvo kuriamos pravardės, o juk mes, suaugusieji, mokome vaikučius, kad prasivardžiuoti negražu.

Šnekant ne vaikiškai, skalūnų dujos yra paskelbtos kone absoliučiu gėriu, o tie, kurie tuo abejoja ar net neigia, yra blogiukai, neleidžiantys Lietuvai naudotis savo gelmių turtais. Tik čia nežinia kodėl pamirštama, jog sprendžiant daugelį politinių problemų (o skalūnų dujų klausimą pirmiausia laikau politiniu) vienareikšmio atsakymo nėra ir negali būti. Esu linkęs pritarti manantiesiems, kad siekiant kokio nors tikslo visada sukuriamos ir nelaukiamos pasekmės. Bet ar kišantis į gamtą yra modeliuojamos šio proceso pasekmės?

Neturiu supratimo, reikia ar ne, galima ar ne išgauti skalūnų dujas Lietuvoje. Atkreipiu dėmesį tik į tai, kad jų gavybos šalininkai kitaip manantiesiems klijuoja blogiukų etiketes. Negi tų, kitaip manančiųjų, argumentai nerimti?

Liūdina ir tai, kad kalbos apie skalūnų dujas priminė kitą dar nebaigtą spręsti klausimą - Visagino atominės elektrinės statybą. Visi, kurie domisi, viešojoje erdvėje galėjo rasti ir argumentų už šios jėgainės statybą, ir prieš. Per referendumą piliečiai pasisakė prieš, tačiau dalis politinio elito toliau kalba apie atominę elektrinę. Ar politikai ir vėl "klijuos" atominės energetikos priešininkams tarnaujančiųjų Rusijai etiketes?

Jei pripažįstame teiginį, jog beveik visi politiniai sprendimai turi ne tik pageidaujamų, bet ir nepageidaujamų pasekmių, reikia pripažinti ir tai, kad tas pasekmes būtina aptarti su visuomene. Ar jums nekelia pilietinio susirūpinimo, kad Latvijos politinis elitas skuba kitais metais šalyje įvesti eurą, nors, kaip rodo apklausos, didžioji dalis visuomenės pasisako prieš? Ar Lietuvos politinis elitas klausia mūsų nuomonės dėl euro? Ar įsiklausoma į finansų ekspertų - ir užsieniečių, ir mūsiškių - mintis, kad kol pasirengsime įsivesti eurą, šios valiutos gali nebelikti? Tačiau jei euro neįsivesime ir net litą nuo jo "atrišime", ar susilaikys mūsų politinis elitas nuo pagundos įjungti pinigų spausdinimo mašiną ir taip išspręsti valstybės bei "Sodros" deficito problemą?

2008 metais elektros kaina pagal dieninį tarifą siekė 32 centus už kilovatvalandę, pagal naktinį - 18 centų. Tai buvo paskutiniai Ignalinos atominės elektrinės darbo mėnesiai. Jos uždarymas - Briuselio biurokratų sprendimas, nors, ekspertų manymu, ši elektrinė galėjo dirbti dar kelis dešimtmečius ir gerokai palengvinti gyvenimą tiek mūsų pramonei, tiek buitiniams vartotojams. Šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti, kad politikai ir biurokratai gali priimti labai nevykusių sprendimų, kurie jiems nieko nekainuoja, nes visa tokių sprendimų našta tenka paprastiems piliečiams.

Socialinė tikrovė per daug sudėtinga, kad būtų galima nematyti visų argumentų "už" ir "prieš". Deja, labai dažnai "už" šalininkai, naudodamiesi turima galia, visiškai neįsiklauso į "prieš" šalininkų argumentus, tiesiog užklijuoja jiems blogiukų etiketes ir mano, kad reikalas išspręstas. Ir socialinė tikrovė vėl skaudžiai smogia atgal už nevykusius sprendimus. Tačiau šiuolaikinėje demokratijoje taip jau yra, kad ir politikai, ir biurokratai už savo sprendimus asmeniškai labai retai kada atsako.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"