TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nelietuviai kaip piliečių kategorija būtų politinė klaida

2010 04 02 0:00

Nelietuviškas pavardžių rašymas Lietuvos piliečių ir Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, marčių ir užkurių arba migruojančių asmenų dokumentuose - tai senas mūsų galvos skausmas, kuriam vis ieškoma vaistų.

Konstitucinis Teismas (KT) jau du kartus - sprendimu ir sprendimo išaiškinimu - nustatė, kaip turi ir kaip neturi būti. To negana, gyvenimas eina pirmyn. Dabar Valstybinė lietuvių kalbos komisija pažvelgė kitu kampu, ir Vyriausybė vėl siūlo Seimui naują pavardžių įstatymo projektą. Jei bus priimtas, siūlo iš karto kreiptis į KT. Iš anksto kreiptis turbūt negalima, o Seimas priėmęs gali ir nesikreipti, arba jei kreipsis tik būrelis Seimo narių, sprendimas bręs iki graikų Kalėdų reguliuojančiam įstatymui veikiant.

Kitas pateiktas analogiško įstatymo projektas atsižvelgė į esamus KT sprendimus, - stovim ir nejudam, - bet tikriausiai netenkino vienos mažumos lyderių ir vieno kaimyno. Ne latvių. Tačiau kur nors pajudėti, regis, reikia. Dabar aiškinama, kad parašytas asmenvardis esąs už kalbos ribų, nelyginant grafinis žymuo ar emblema; be to, - privati nuosavybė, tarsi kilnojamasis ar nekilnojamasis turtas.

Kalbininkai, regis, dar nėra išsiaiškinę, kas yra kalba. Man kalba - pirmiausia, kai žmonės kalba ir kalbėdami šį bei tą vieni kitiems praneša. Gal todėl, kad esu dar ir muzikas. Ten skambesy tikrovė ir prasmė, o natos negyvos, tik akims pasakinėja. Kalbamoje, gyvoje lietuvių kalboje daiktavardžiai (ir tikriniai) būtinai linksniuojami; todėl kai modernus kalbėtojas juos nukapoja, pavyzdžiui, "mus pasveikino Dmitrij Medvedev", atrodo, lyg sau liežuvį dukart nusikąstų. Ausų ir proto klausai kančia klausytis tokių darinių, o ir gimtąją kalbą prievartaujančio kalbėtojo gaila.

Kas kita, kai kalbą ima kaip suguldytus tylinčiame popieriuje rašto žodžius. Tąsyk tarp jų gali rastis ir balsu neskaitomų ženklų. Pavyzdžiui, asmenvardžio antspaudėlis atpažinimui, bet atpažinimui - ne tik asmens. Per įvestinus pase latviškus, norvegiškus, lenkiškus rašmenis gausime daugiau informacijos apie asmens kilmę arba priklausomybę kitai tautai, atskirai grupei. Gal tai gerai, papildomos žinios. O ar gerai kuo labiau Lietuvoje skirstytis, nesu toks tikras. Esame piliečiai keleiviai - pagal anų laikų kreipinį - viename traukinyje, kuris vadinasi Lietuva.

Pasireguliuosim tas pavardes, kas labai norės. Bet štai Vyriausybės projekte, remiantis 1938 metų pavardžių įstatymo samprata, šmėkšteli suminė nelietuvių kategorija. Tai taptų piliečių skirtimi ir nebūtų gerai, o XXI amžiaus Europoje - ir anachronizmas. Tegu net galvose jo nebūna, juolab įstatymų tekstuose.

Skustagalvių šūkiai "Lietuva - lietuviams!" yra nukreipti vienareikšmiškai prieš nelietuvius. Taip pat prieš Joną Paulių II, kuriam bučiuojant Lietuvos žemę koks nors begalvis dar drėbtų: "Tu ne lietuvis!"

O užrašas užpultos pareigūnės krauju "Litva ruskim" vagono tambūre? - tas buvo prieš visus nerusus Lietuvoje. Kruvinos neapykantos ženklas! Kodėl "patriotiniai" stoja lyg į vieną gretą, čia jau, matyt, nedidelio proto ir negeros įtakos dalykas. Jį reiktų stabdyti aiškiais viešais vertinimais. Slapti šūkiai "šis rajonas - lenkams" ir pykčiai, kad atsiranda kitokių gyventojų, deja, turi panašaus nacionalistinio kvapo. Daro ir ekonominę žalą, stabdo pažangą. Bet neįliekim į šias negeroves tariamo draudimo kai kuriems savo piliečiams vartoti pavardėse kitos šalies raidyną nelyginant skiriamąją kilmės žymę. Arba jei jie norėtų atrodyti kaip užsieniečiai. Lietuvaitė, ištekėjusi už norvego ir norinti lietuviškame pase turėti vyro pavardę, rašomą taip pat, kaip jo norvegiškame pase, taip pat yra teisi ir turi teisę, sutvarkykim šią problemą; tiesa, čia truputį kitas dalykas negu piliečių separacija, jos bent jau skatinti nereikia, tesprendžia patys. Vis norisi tikėti protu.

Jonas Paulius II kalbėjo Vilniuje, Šv. Dvasios bažnyčioje: gyvenate Lietuvoje, esate Lietuvos piliečiai, tad ir lenkų kilmės lietuviai. Toks buvo didžiojo lietuvių ir lenkų taikytojo žodis, rodos, nepatikęs abiejų pusių mažiems kiršintojams. Prieš Jono Pauliaus II požiūrį, deja, nukreipta ir "lenko korta", ir mūsų pačių nacionalistinės atraugos. O požiūris ir krikščioniškas, ir moderniai europietiškas, tarptautinis. Žiū, visi pasaulyje pagarsėję mūsų sportininkai - lietuviai! Neskirsto ten, ir mes neprotestuojam: o ne, jis tik šiaip iš Lietuvos, bet rusas, lenkas, žydas... Neskirstykim. Gina Lietuvos trispalvę, ir viskas, mūsiškis, juolab ne laikinas legionierius.

Toks buvo ir Sąjūdžio požiūris, kai kreipdavosi į Lietuvos žmones, ne tik į lietuvius.

Beje, visi užsieniuose sučiupti nusikaltėliai, jeigu su Lietuvos pilietybe - irgi lietuviai, nepriklausomai nuo kokios nors galbūt rusiškos pavardės. Neatsižadame, kaip ir piratų pagrobtų jūreivių iš Klaipėdos - nepriklausomai nuo jų kilmės ir pavardės, piliečiai yra Lietuvos žmonės, ir šalis eina jų gelbėti. Ir jie, bent jau ne tie nusikaltėliai, būna lojalūs. Vienas net gyvybę atidavė už Lietuvos garbę, atsisakęs šlovinti okupantę Raudonąją armiją. Valdą Adamkų toj smuklėj irgi būtų nušovę.

Grįžtant prie asmenvardžių rašybos, prisiminkime Vytauto Didžiojo universiteto rektorių Mykolą Romerį. Tai tikras, garbingų senų tradicijų Lietuvos lenkas. Būtent Lietuvos. Jis taip pasirašydavo, galima pasitikrinti jo parašą ant paminklo Rasų kapinėse, ir joks Romerio universitetas dar neatėjo nukrapštyti Lietuvos patrioto lenko pavardėje vokiškos kilmės "umlauto". Tačiau nejau dabar, pagal siūlomą įstatymą, kur nors pasų skyriuje jo klaustų: ar turi dokumento šaltinį, kurio pagrindu nori, kad rašytume Mykolas? Senelis? Prosenelis? Matai, gal nė nereikia - instrukcija sako, kad lietuviška forma liks pirmenybinė, jei nerodai kitokio noro arba kitos valstybės duoto popieriaus. Tai gana nuosaiku, demokratiška, geriau negu ankstesni projektai.

Lietuvos pagrindinėse santykių sutartyse su Rusija ir Vokietija nėra straipsnių apie raides ir jų ženklelius. Sutartyje su pietine kaimyne pasakyta (14 str.), kad pavardės vartotinos pagal skambesį. Priekaištauja, kad nesilaikom sutarties. Iš tiesų, kodėl nesilaikom sutarties, nerašom pagal skambesį?

Pasaulis įvairus, ir žmonės įvairūs. Nebūtina visų grūsti į vieną nustatytą ir privalomą sampratą bei procedūrą. Tegu renkasi, kam labai svarbu, ar pavardėje v, ar w. Juk panašu, kad mūsų dėmesį nukreipė į antraeilį ginčą, kai vyksta su kalba susiję išties nemalonūs švietimo dalykai. Tai ne "optimizacija", jeigu taupymo pretekstu nukenčia nelengvai kurtos mokyklos valstybine kalba - išardomos, jų klasės perstumdomos į nepalankesnę mišriakalbę aplinką.

Švietimo ir mokslo ministerija turėtų rūpintis ugdymu neleisdama žlugdymo. O kalba yra kalba, juolab valstybinė, juolab kai skamba vienodai. Lenkijoje kartą sutikau buvusį vilnietį operos dainininką. Linksmai pasakojo, kas jam nutiko, kai Vilnius grįžo Lietuvai. Buvo studentas Katin, atsirado solistas Katinas. O kitą kartą Vilniuje sėdėjau vėlyvą naktį troleibuse greta pagėrusio senuko. Kažkodėl išliejo gilų kartėlį, kaip jį, Bolondzį, anuomet perdirbę į Balandį. Jei skauda, tai ir gaila, todėl būtina kiekvieno atsiklausti. Tik linksmieji Jaroslavo Hašeko tautiečiai panorėję rašys Hillary Clintonova, Madlenka Olbrychtova, ir ką tu jiems.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"