TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nemokamų pietų nebūna

2016 05 26 6:00

Pavadinimas – posakis, kurį labiausiai mėgsta liberalai. Teoriškai. Tačiau, kaip sakė vienas klasikinės literatūros herojus, „teorija, brolau, sausa šaka, užtat gyvenimo vaisingas medis žydi“. Vilniaus meras Remigijus Šimašius, leisdamas, kad už jo pietus „Naručio“ viešbutyje sumokėtų koncerno „MG Baltic“ vadovai, elgėsi taip, lyg liberaliojo posakio apie pietus nebūtų girdėjęs. Tačiau tuo sunku patikėti, tiesa?

Apie tai, kad gegužės 5 dieną „Naručio“ viešbutyje R. Šimašius pietavo su koncerno „MG Baltic“ vadovais, skelbta įvairiose žiniasklaidos priemonėse. To neneigia ir pats meras. Portale 15min.lt rašoma: „R. Šimašius pripažino, jog už pietus pats nemokėjo, tačiau patikino, kad už maistą tikrai neparsiduotų.“

Ką reiškia kažin kokie pietūs Lietuvą sudrebinusio politinės korupcijos skandalo kontekste? Apie juos verta pakalbėti dėl dviejų priežasčių. Pats skandalas ir taip jau gana plačiai aptariamas, tačiau su juo susiję tikri faktai kol kas nepaaiškėjo, tad tenka spėlioti ir spekuliuoti, o šiuo, pietų, atveju – faktas yra kaip blynas. Kita vertus, ta menka detalė iliustruoja elgesio pavyzdį, iš kurio galbūt galima padaryti kai kurias platesnes išvadas apie visą kilusį skandalą.

„Manęs už pietus nenupirksi“, – giriasi R. Šimašius. Atseit jo kaina kur kas didesnė, ar taip reikia suprasti? Žinoma, galima sakyti, kad mero pietūs vieni niekai palyginti su tais 106 tūkst. eurų, kuriuos, kaip įtariama, tuometis Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis gavo iš minėto koncerno atstovo. Tačiau niekas netvirtina, jog tai buvo gerai, jei taip iš tikrųjų įvyko. Tuo metu R. Šimašius apie savo pietus kalba net neužsikirsdamas. Nei jis, nei, regis, niekas kitas neįžvelgia čia problemos. O tai iš tiesų keista. Taip, pietų, ko gero, negalima lyginti su kauge grynųjų pinigų partijos pirmininko bute, tačiau pakalbėti tikrai yra apie ką.

Kiek galėjo kainuoti pietūs „Narutyje“? 20 eurų? Ar didelė, ar maža suma yra 20 eurų – filosofinis klausimas, bet ir 20 eurų niekas šiaip sau neduoda. O jei įkliuvęs už greičio viršijimą 20 eurų pasiūlytum policininkui? Galų gale svarbu net ne pati suma, o principas.

Ar kiekvienas galėtų pasigirti, kad stambaus koncerno bosai vaišino jį pietumis? Žinoma, ne. Jei tai vyksta, vadinasi, ne šiaip sau. Skelbiama, kad „MG Baltic“ atstovai labai susirūpinę dėl Jono Basanavičiaus paminklo statybos. Paties mero teigimu, tai buvo vienas klausimų, aptartų pietaujant „Narutyje“. Kaip tai vertinti? „MG Baltic“ nei socialinės atsakomybės iniciatyvomis, nei patriotizmo sklaida iki šiol negarsėjo. Ši įmonių grupė yra tokia, kokia yra, ir tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog ryškus koncerno ryžtas statyti patriarcho paminklą išsiskiria iš kitos jo veiklos. Tai, jog „MG Baltic“ užsispyręs statyti paminklą būtinai Konstantino Sirvydo skvere, o ne priešais Nacionalinę filharmoniją, kelia naujų klausimų. Ar motyvai vien praktiniai, estetiniai, visuomeniniai? Pats R. Šimašius tvirtina girdėjęs „sąmokslo teorijų“ apie ketinimus K. Sirvydo skvere statyti namus. Žodžiu, paminklo klausimas ne toks jau aiškus ir skaidrus, esama šiokių tokių niuansų, galbūt yra koncerno noras merą švelniai pagloboti ir spustelėti. Sostinės vadovas, nepaisydamas tų šešėliukų, eina į susitikimą restorane, kuris oficialiai neįtrauktas į dabotvarkę, leidžiasi penimas, nuolankiai geria iš avinėlio pėdos. Tokią išvadą galima daryti net ir laikantis oficialios mero versijos, kaip vyko susitikimas ir kas per jį buvo aptarta.

Įsivaizduokime situaciją – studentai prieš egzaminą dovanoja dėstytojui gėlių. Ar tai tiesiog atsidėkojimas jam už geras paskaitas, ar noras sukurti gerą egzamino atmosferą? Situaciją galime matyti ir taip. Bet iš tiesų neverta apgaudinėti savęs dėl motyvų, kodėl studentai suliepsnoja meile dėstytojui prieš egzaminą, – tai jų gudravimas, švelnus mėginimas įsiteikti, palenkti dėstytoją savo pusėn, nupirkti. Dar vienas žingsnelis – ant stalo atsiras kavos, saldainių... Nesunku suprasti, kad toks „nuoširdus“ egzaminuotojo ir egzaminuojamojo, sprendėjo ir to, kuriam sprendimas taikomas, bendravimas yra nepriimtinas.

Prisiminkime dar vieną pietų istoriją. Praėjusių metų vasario mėnesį grupė buvusių ir esamų Apeliacinio teismo teisėjų pietavo Kaišiadorių verslininko Algimanto Radvilos pramogų centre. Paaiškėjo, kad kai kurie teisėjai dalyvavo nagrinėjant civilinę bylą, susijusią su A. Radvilos individualia bendrove. Nors ši byla buvo baigta dar 2013 metais, dėl minėto įvykio viešojoje erdvėje kilo skandalas. Jis dar labiau įsisiūbavo, kai atsirado abejonių, ar už pietus sumokėti pinigai, jeigu tokie buvo, pateko į kasą, į oficialią apskaitą. Dėl šio skandalo atsistatydino Apeliacinio teismo kancleris Juozas Akstinas.

Išties, nemokamų pietų nebūna. Yra ir kitas pasakymas – nemokamas būna tik jaukas spąstuose.

Vilniaus vadovo, o gal ir daugelio kitų žmonių, kuriems mero pietūs nesukėlė jokio įtarimų, etinė klausa nėra absoliuti – ji sutrikusi. Jei etinis jautrumas taip atbukęs, teks pacituoti Valstybės tarnybos įstatymą: „Valstybės tarnautojas privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jis eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas.“ Taip apibūdinamas valstybės tarnautojo veiklos etikos principas – padorumas. Čia nekalbama apie dovanų ar suteiktų paslaugų vertę, jos ribą, ir toks požiūris yra pagrįstas. Tad ką galima pasakyti apie Vilniaus mero padorumą?

Štai kaip teisinę padėtį aiškina Nacionalinės mokėjimo agentūros Informacijos saugumo valdymo ir korupcijos prevencijos skyriaus vedėjas Juozas Berenta: „Iš esmės skirtumas tarp dovanos ir kyšio yra tas, kad dovana negali būti duodama valstybės tarnautojui, nes ji visada traktuotina kaip kyšis. Tad dovanos, kad ir kaip jos būtų vadinamos, vis tiek yra kyšis. Ar tai dovana, ar „atkatas“, ar atsidėkojimas už paslaugą, ar bet kokie kitokie terminai – visai nesvarbu.“

Būtų labai negerai, jei po šio skandalo liktų įspūdis, kad bet kokie politikų ir verslininkų kontaktai gali būti tik korupciniai. Priešingai, politikai turi palaikyti ryšius su verslininkais, kaip ir su kitomis interesų grupėmis, nes kur daugiau jie gaus informacijos apie visuomenės poreikius? Tik tai reikia daryti tinkamoje vietoje, tinkamu laiku ir, žinoma, be dovanų, dovanėlių. Neoficialus mero susitikimas su koncerno atstovais apaugo įvairiomis spekuliacijomis dėl savivaldybės viešųjų pirkimų, susijusių su „MG Baltic“, dėl R. Šimašiaus atstovaujamos partijos senų ryšių su šia verslo grupe ir panašių dalykų. Mero, kaip ir kiekvieno politiko, pareiga yra elgtis taip, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl jo veiksmų, o šiuo atveju nutiko kitaip.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"