TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nenuvertinkime lietuvių kalbos!

2013 09 20 6:00

Paskaičiusi LRT muzikinio projekto “Auksinis balsas” anonsą, nekantriai laukiau jaukių šeštadienio vakarų su skirtingais muzikos žanrais, kompetentinga komisija, gyvu orkestru. Yra žadėti skirtingi žanrai, šmaikštauja komisija, skamba gyvas orkestras, bet ne visada pajuntu jaukumą, kuris gaubė vakarus, praleistus klausantis “Triumfo arkos”.

Projektas, žinoma, niekuo dėtas. Kaltas klausytojo skonis. Man, pavyzdžiui, nepatinka, kai dainininkai rėkia, o ne dainuoja laisvai plaukiančiu balsu. O „Auksiniame balse“ rėkiančiųjų netrūksta.

Užtat bent jau man trūksta dainų, arijų, atliekamų lietuvių kalba. Tik talentingasis Liudas Mikalauskas vis suranda, ką, nenusižengiant nurodytam žanrui, padainuoti lietuviškai.

Matyt, kalbų pasirinkimą diktuoja naujoji mada: arijas iš operų ar miuziklų dainuoti originalo kalba. Taip esą tiksliausiai perteikiamas kompozitoriaus sumanymas.

O kiek mes turime lietuviškų roko operų ar miuziklų? Dar mažiau negu operų... Tad ir dainuoja šiandien mūsų auksabalsiai nevalstybine kalba.

Nejaugi niekada nebeišgirsime Giuseppe Verdi, Wolfgango Amadeuso Mozarto ar Gioacchino Rossini lietuviškai, o jaunoji karta Naujųjų metų išvakarėse nebetrauks „Pakelkim, pakelkim taures linksmybės...“? Ji ir lietuviškai nebelabai moka, ką jau ten sakyti apie italų ar ispanų kalbas... O jei nesupranti teksto, jį įsiminti dar sunkiau.

Opera, žinia, sujungia visas meno rūšis – muziką, dailę, teatrą, šokį, literatūrą, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas balsui, tekstui ir veiksmui. Populiarių operų arijos paprastai lengvai įsimenamos ir dainuojamos ne tik “aukštojoje“, bet ir saviveiklos scenoje, kavinėse ar bičiulių draugijoje. Beje, tais laikais, kai, pasak Salomėjos Nėries, menas priklausė liaudžiai, Lietuvoje operų arijos, duetai, chorai skambėjo „liaudies“ kalba – lietuviškai, išskyrus atvejus, kai Lietuvoje gastroliuodavo atlikėjai iš užsienio. Tad ir kupletai iš operos „Rigoletas“ ar choras iš „Nabuko“ mūsų gatvėse lietuviškai skambėjo ne blogiau negu Italijoje - itališkai. Ar tai kaip nors sumenkino G.Verdi genijų? Vargu...

Ar visuomenės, “liaudies“ dėmesys operos žanrui, kurį kadaise žadino lietuviškai skambančios gražiausios kitų tautų kūrėjų arijos, skatino ir Lietuvos kompozitorius imtis operos žanro? Be abejo.

Ar sprendimas mūsų muzikiniuose teatruose nelietuvių kompozitorių kūrinius dainuoti originalo kalba, lietuvišką tekstą pateikiant bėgančia eilute virš scenos, populiarina operos žanrą tarp klausytojų? Labai abejoju. Kol žiūrovai karštligiškai akimis gano bėgantį tekstą, jie nebemato veiksmo, judesio, dainininko veido išraiškos. Nebemato TEATRO. Girdi vien Balsą, kuris tampa tik dar vienu muzikos instrumentu. Jau verčiau tada klausytis koncertinio atlikimo filharmonijoje, kur arijų atlikėjai įsitaiso šalia kitų orkestrantų. Klausykis sau balso, kaip kokios fleitos, nesigilindamas į tekstą, juolab kai jo nesupranti, ir grožėkis vokalo meistriškumu, be jokio teatro...

Žinoma, kai kam atrodo kitaip, todėl (perdėtai?) sureikšminamas autorinio teksto fonetikos atitikimas tam tikrai autoriaus užrašytai natai. Bet juk kam nors turi rūpėti ir klausytojų muzikinio skonio lavinimas, o tam būtina, kad lietuviškai jie girdėtų ne tik „Šėriau žirgelį“ ar Radžio dejones dėl čigono likimo.

Nediskutuosiu dėl S.Nėries teiginio, jog „menas priklauso liaudžiai“, tačiau negalima nematyti tam tikros veidmainystės, kai įvairiose gyvenimo srityse deklaruojama demokratija, atvirumas, o mene, muzikoje imamasi kurti kastas, elitą, dirbtinėmis tvoromis atsiribojama nuo paprastų meno mėgėjų, klausytojų, žiūrovų. Nemoki itališkai, vokiškai ar angliškai – neik į operos teatrą, nes vis tiek nieko nesuprasi, arba lankykis tik lietuvių autorių pastatymuose.

Bijau, kad eidami tuo keliu nusivažiuosime iki to, jog bus reikalaujama ir poeziją skaityti tik originalo kalba, nebebus leidžiama jos versti į kitų tautų (ir lietuvių) kalbas!

Tiesa, tą nedemokratišką užsienio autorių operų atlikimo madą įsivedė ne tik lietuviai. Bet bepigu, pavyzdžiui, rusams, kurie turi vieną turtingiausių pasaulyje nacionalinės operos fondų. Išugdę klausytojų skonį ir pomėgius Modesto Musorgskio, Piotro Čaikovskio, Dmitrijaus Šostakovičiaus operomis, jie be didesnio nuostolio tautos muzikinei kultūrai gali sau leisti operų pastatymus ir kitomis kalbomis.

O kaip mes, lietuviai, ugdysime muzikinę savo paauglių, jaunimo kultūrą, jei jau atvirai ribojame lietuvių kalbos vartojimą didžiojoje scenoje? Žinoma, gera opera ar miuziklai daro įspūdį, nesvarbu, kokia kalba yra atliekami. Bet nenuvertinkime ir savo gimtosios kalbos, kuri tikrai tinka (bent jau iki šiol tiko) atlikti arijoms ir chorams, sukurtiems ispanų, prancūzų ar italų kompozitorių. Kaip tinka perteikti ir Homero, Dante Alighieri, Johanno Wolfgango von Goethe's ar Williamo Shakespeare'o kūrinių dvasią – jei tik prie jų vertimo prideda ranką talentingas vertėjas...

DALINKIS:
0
1
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"