TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nepartinių paklausa Lietuvos partinėje sistemoje

2016 04 19 6:00

Prieš kiekvienus rinkimus į Lietuvos atstovaujamąją valdžią – t. y į Seimą, partijų vadai  ima ieškoti tariamai iškilių, tiksliau–  garsesnių asmenybių, kurios turėtų, anot jų ieškotojų, paskatinti paprastą liaudį balsuoti už vieną ar kitą partiją.

Tų ne partinių politinių veikėjų, kurie tariamai turėtų atnaujinti mūsų partijas, nebūna daug ir jų poveikis skatinant žmones balsuoti už konkrečią partiją, mano galva, ne tik ne itin didelis, bet ir abejotinas.

Galbūt, buvusio ministro S. Skvernelio atvejis yra išskirtinis, nes jis jau spėjo nuveikti konkrečius darbus ir pelnyti tiek sistemos žmonių, tiek visuomenės pasitikėjimą. Visos kitos minimos nepartinių žmonių pavardės, gundomos Seimo nario vieta, kažin ar atneš naudos toms partijoms. Kad jos bus naudingoms patiems kandidatams, tuo abejoti nereikėtų. Akivaizdus pavyzdys – A. Guoga, kol kas nepasižymėjęs politikoje, bet turintis, kaip neseniai paaiškėjo, net dviejų šalių pilietybes ir dideles ambicijas išstumti iš vadovaujančių vietų tuos, kurie jį į tą partiją pakvietė.

Per 25 metų laikotarpį, kai turime teisę laisvai rinkti savo valdžią, nepartiniai deputatai iš pradžių sudarė Aukščiausiosios Tarybos (AT), vėliau pavadintos Atkuriamuoju Seimu, daugumą. Jų buvo net 70, o 63 deputatai priklausė įvairioms partijoms : 40 buvo LKP nariai, penki – TSKP, keturi – Lietuvos Žalieji, devyni – socialdemokratai, trys – Lietuvos demokratų ir du –Krikščionių demokratų partijos nariai. Verta pabrėžti, kad pirmuose demokratiškuose rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą, kuri paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę, nepartiniai deputatai priklausė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui , kaip ir pirmųjų Lietuvos demokratinių partijų atstovai. Sąjūdžiui priklausė ir dalis buvusių LKP narių.

Nepartinių deputatų skaičius Atkuriamajame Seime nestebina, nes partijos tuo metu dar tik steigėsi, bet, kaip pamenu, deputatai gan greitai ėmė suprasti, kad pavieniui veikdami mažai ką tegali nuveikti. Kad būtina jungtis į grupes, partijas ar frakcijas, kad darbas būtų efektyvesnis, kad Lietuvos parlamentas panašėtų į Vakarų šalių demokratinius parlamentus. Toks jis palaipsniu ir tapo.

Žinoma, nuolat atsirasdavo vienas kitas ar net grupė išrinktų į Seimą deputatų, kurie save įvardindavo nepriklausomais. Tačiau, kaip taisyklė, jų balso visuomenė praktiškai negirdėdavo, o jų nuveikti, tiksliau, nenuveikti darbai, į istoriją nepateko. Nebent tik kartais apie juos tekdavo išgirsti, kaip apie marginalias, skandalingas bei savanaudiškas asmenybes, nerandančias vietos nei politiniame, nei valstybiniame, o ne retai – net asmeniniame gyvenime. Tokia tų nepriklausomų deputatų dalia, nors gal būta ir išimčių.

Parlamentas pirmiausia yra partijų , o ne pavienių asmenybių veiklos vieta. Ddidžiuotis tuo, kad esi nepriklausomas, kad neturi jokių idėjų, jokios valstybinės vizijos, kad vienu metu gali būti ir dešinysis, kairysis ir centristas – tai deklaruoti, kad politikoje esi savanaudis. Kad tau terūpi savi marškiniai prie kūno, o ne valstybės ir ne visuomenės, kuriai parlamentas yra pašauktas atstovauti, interesai.

Nepartiniai žinomi žmonės prieš rinkimus ieškomi ne tik Lietuvoje. Jie prisimenami daugiausiai Rytų Europos šalyse ir beveik niekada nekviečiami į valdžią senas demokratines tradicijas turinčiose Vakarų Europos valstybėse, kurių partijose yra pakankamai kvalifikuotų specialistų ne tik ministrų postams užimti. Pavyzdžiui, Lenkijoje prieš Seimo rinkimus buvo paklausūs Radvilų ir kai kurių garsių kariškių giminių palikuonys. Konstantinas Radvila, žinomas gydytojas ir garsios giminės atstovas net tapo Lenkijos sveikatos apsaugos ministru naujoje Teisės ir Teisingumo vyiausybėje 2015 m. Roko grupės dainininkas P.Kukiz Lenkijos Seime sukūrė savo frakciją, bet kol kas politine išmintimi nepasižymėjo. Žinomo generolo anūkė buvo siūloma tapti senatore ir t.t.

Valstietiškoje Lietuvoje sunku rasti garsių didikų palikuonis. Todėl ieškomi garsesni sportininkai, kažkada šlovinę Lietuvą pasaulyje, o dabar užsimanę tapti politikais ar aštrialiežuviai žurnalistai, negailestingai kritikavę kairiąją valdžią ir tuo nusipelnę liberalų ar kitų dešiniųjų palankumą, pokerio bei šou žvaigždutės, ar šiaip net nežinomi, bet kažkuo partijų bosus sužavėję asmenys.

Tose kandidatų paieškose į savo partijų sąrašų pradžią kažkodėl nekviečiami darbštūs, idėjiniai dešimtmečiais partijose besidarbuojantys ir vietose gerai žinomi žmonės, be kurių tos partijos po nesėkmingų rinkimų išnyktų kaip dūmas. Jų vietą netikėtai prieš rinkimus užima koks nors, kažkada, kažkurioje srityje pagarsėjęs senjoras ar aktyvi, kad ir nepagarsėjusi, visai kitoje partijoje karjerą pradėjusi ir esant asmeniniam reikalui be skrupulų ją paliksianti asmenybė.

Tokia politinė Lietuvos realybė, kuria yra nusivylusi nemaža dalis žmonių, neinančių balsuoti ir paliekanti balso teisę tiems, kurie vis dar bando kažką gero sukurti Lietuvoje. Kada nors jiems tai pavyks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"