Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Nepasakyti žodžiai apie J. Juzeliūną

 
2017 01 03 6:00

Baigėsi 2016 metai, kurie Seimo sprendimu buvo skirti prof. Juliui Juzeliūnui – Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui, visuomenės veikėjui, kompozitoriui, tiesiog doram žmogui. J. Juzeliūnas prisimintas todėl, kad suėjo 100 metų nuo jo gimimo.

Minint J. Juzeliūno metus, Seime buvo surengta konferencija. Dalyvauti joje negalėjau, todėl bent dabar rašau tai, ką tada norėjau pasakyti.

Buvo džiugu matyti tą entuziazmą, kurį rodė ne tik J. Juzeliūno šeimos nariai, bet ir kompozitoriaus mokiniai, taip pat Sąjūdžio žmonės, stengdamiesi jubiliejiniais metais surengti ne valdiškus, o labai gyvus, nuoširdžius renginius.

Jie labai skyrėsi nuo daugumos valdiškų minėjimų, per kuriuos aukšti asmenys tribūnose sako daug gražių, bet dažnai netikrumu dvelkiančių kalbų. Jas girdėdamas linki sau ir savo šaliai, kad šio žodinio patriotizmo netektų išbandyti rūsčioje realybėje. Nenuostabu, kad į tokius renginius vis daugiau Sąjūdžio pradininkų nebeateina.

J. Juzeliūnui, kaip ir daugumai kitų Sąjūdžio pirmeivių, nebuvo būdingas tuščias kalbėjimas su patosu. Net dideliuose mitinguose žodžiai liedavosi iš širdies. Tai vargu ar supras tie, kurie realaus pavojaus nepatyrė, tik stebėjo, iš kur vėjas pučia.

Sąjūdininkai, kaip sakė J. Juzeliūnas, dar iki Kovo 11-osios stoję skersai kelio ir sovietų valdžiai, ir jos saugumo aparatui. Jis dažnai mėgo sakyti, kad pirmiausia yra Sąjūdžio žmogus. Ši pozicija artima ne vienam Sąjūdžio pradininkui. J. Juzeliūnas pabrėždavo nepriklausomumą ir net savotišką nepaklusnumą, nors dėl to sovietmečiu skaudžiai kentėdavo.

Kai pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną 1957 metais sukūrė operą „Sukilėliai“, tai, kaip pats sakė, tapo nepaklusnumo krikštu. Bet opera buvo uždrausta. Ji pasirodė tik po 20 metų. Beje, neseniai minint 150-ąsias 1863 metų sukilimo metines, ši opera nebuvo pastatyta.

Kitą operą J. Juzeliūnas parašė 1968 metais pagal Friedricho Duerrenmatto apysaką „Avarija“. Apie tai, kaip tragiškai gali baigtis teismo procesas. Teisingumo tema jam buvo artima. Bet ir vėl smūgis: ši opera dienos šviesą išvydo tik dabar.

Siekis pasipriešinti neteisingumui, susipynęs su stipriu tautiškumo, patriotiškumo jausmu, Sąjūdžio metais iš J. Juzeliūno kūrybos persikėlė į visuomeninį gyvenimą.

Atsidūręs Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, jis dar žengė du labai svarbius žingsnius.

Kai sovietų valdžia neleido Sąjūdžiui turėti savo sąskaitos banke, J. Juzeliūnas pasiūlė naudotis jo asmenine, pats atsisakęs teisių į ją. Šį žingsnį galėjo žengti bet kuris kitas Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, bet pasisiūlė J. Juzeliūnas.

Jo iniciatyva sukurta ir Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti. J. Juzeliūnas tapo jos pirmininku ir siela. Kai 1988 metų rugpjūčio 30 dieną vyko Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikimas su SSSR KGB padalinio vadovu Sovietų Lietuvoje Eduardu Eismuntu, ir šis pokario partizanus vadino banditais, J. Juzeliūnas pareiškė, kad nedera taip kalbėti apie organizuotą pasipriešinimo judėjimą, kuriame dalyvavo mūsų tautos žiedas.

O Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime jis prabilo apie referendumą, kad Lietuva taptų laisva respublika. Tai irgi buvo drąsu. Apie laisvą Lietuvą tada kalbėjo nedaugelis.

J. Juzeliūno drąsa ir principingumas buvo susipynęs su jo kuklumu. 1988 metų birželio 3 dieną, išgirdęs, kad yra išrinktas į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, jis priėjo pasitikslinti, ar tikrai taip yra. Gal tai sūnus Gediminas, kuris pasiūlė ateiti į šį renginį.

Kalbėdamas Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime, jis neminėjo, kad yra komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininkas. Prisistatė kaip atstovas. Tačiau būtent J. Juzeliūno indėlis į stalinizmo represijų aukų reabilitaciją yra vienas didžiausių.

Ką turėjo išgyventi šis žmogus, kai matė, jog Kovo 11-osios Lietuvoje partizanams, politiniams kaliniams tenka varstyti prokurorų kabinetų duris įrodinėjant, kad jie ne nusikaltėliai? Taip buvo parašyta jų sovietmečio bylose. Ką turėjo jausti matydamas, kaip teisėsauga nestabdo „prichvatizacijos“, kitų prieš teisingumą nukreiptų procesų?

Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai buvo reikalingi bet kuriai ligšiolinei Lietuvos valdžiai, kai reikėjo rodyti esantį ar tik įsivaizduojamą ryšį su to meto kova už Nepriklausomybę. Bet jei jie kritikuodavo situaciją savo valstybėje, kaip tai Seimo tribūnoje per iškilmingą posėdį padarė Justinas Marcinkevičius, iškart tapdavo blogi. Kam reikia tų, kurie šiandien drįsta kritiškai pažvelgti į valdžios darbus? Jie vėl tampa geri išėjimo į Anapilį dieną.

J. Juzeliūno metai praėjo, o problemos Lietuvoje lieka. Net ir rimtų išorės pavojų akivaizdoje vargu ar galima tikėtis, kad mūsų valstybės ydų bus greitai atsikratyta. Šiandien svarbiausia pasiekti Lietuvos išorės saugumą.

Jeigu ne tokie žmonės kaip J. Juzeliūnas, vargu ar turėtume Kovo 11-osios Lietuvą. Nors jis pats nebuvo signataras. Kaip ir dauguma Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių, jis kukliai perleido teisę patekti į Aukščiausiąją Tarybą kitiems bendražygiams.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"