TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nepasibaigęs Afganistano karas

2008 11 29 0:00

Kitų metų gruodį sukaks 30 metų nuo sovietų įsiveržimo į Afganistaną pradžios. Šio karo siaubus patyrė 5 tūkst. šauktinių iš Lietuvos. Šiandien LŽ pateikia kelių iš jų prisiminimus.

Lapkričio vidury į Afganistaną išvyko aštuntoji Lietuvos karių pamaina, sudaryta daugiausia iš krašto apsaugos savanorių pajėgų. Prieš 29 metus į Afganistaną vežti jauni šauktiniai iš visos Sovietų Sąjungos. Taip pat ir Lietuvos. Daugeliui jų tada tebuvo po 18-19 metų. Formaliai jie ten vyko savo noru. Tiesa, "pageidavimą" dažniausiai "pareikšdavo" jau atvykę prie pat Afganistano sienos, Uzbekistane arba Turkmėnistane, po kelis mėnesius trukusių alinančių pratybų.

Tada nebuvo jokių išlydėtuvių, atsisveikinimo ceremonijų. Tėvai net nežinodavo, kur tarnauja jų sūnūs. Šių laiškai namiškius pasiekdavo tik po kelių mėnesių tarnybos, jei pakeliui kur nors nedingdavo.

Vietoj laivyno

Vytas Lukšys - Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininko pavaduotojas, vienas paminklo kariams, žuvusiems 1979-1989 metų Afganistano kare, prieš dvejus metus atidengto Vilniuje, statybos iniciatorių. Jis į Afganistaną pateko norėdamas išsisukti nuo tarnybos laivyne, kuri trukdavo ne dvejus, o trejus metus.

"Iki tarnybos armijoje buvau Nemuno laivininkystės baržos kapitono padėjėjas. Suėjus šaukiamajam amžiui pabūgau, kad mane gali paimti į laivyną. Žiemą turėjome ilgas atostogas, nes Nemunas buvo užšalęs. Tad sumaniau prisidėti prie tuometės DOSAAF organizacijos, lankiau parašiutininkų kursus. Keliskart šokau su parašiutu ir nusiraminau, jog galimybės, kad paims į laivyną, tapo lygios tarnybai desantinėse pajėgose. Taip ir buvo."

V.Lukšys Afganistane atsidūrė dar prieš oficialią karo pradžią, 1979 metų gruodžio 25-ąją. Išformavus Ošo kalnų desantininkų pulką buvo sudaryti du batalionai. Kariai buvo perrengti kitomis uniformomis be skiriamųjų ženklų. Todėl buvo sunku atskirti karininką nuo kareivio.

"Mus mokė užimti miestus, kitų reikalingų dalykų, - prisiminė V.Lukšys. - Jau žinojome, kur teks skristi. Vasaros pabaigoje vieną tų dviejų batalionų ir išsiuntė į Afganistaną, o mūsų batalioną prijungė prie atskiro Ferganos desantininkų ir parašiutininkų pulko Uzbekistane. Į Afganistaną išskridome iš ten, kokiai savaitei likus iki oficialios karinės kampanijos pradžios."

V.Lukšys neprisimena, kad karių būtų klausta, ar jie norėtų atsisakyti padėti broliškai tautai, tačiau šis klausimas būtų buvęs veikiau retorinis.

Po pratybų - į šturmą

"Kai nusileido lėktuvas, kuriuo skridome, aplink aerodromą jau vyko mūšis. Šovinius ir granatas mums išdalijo dar lėktuve. Nusileidus ir išsikraunant iš lėktuvo krovinius kažkuris mūsų nebeišlaikė įtampos ir ėmė šaudyti. Paskui jį - visi kiti. Pliekėme nežinodami kur ir į ką. Panika truko pusvalandį", - apie pirmąsias minutes Afganistane pasakojo V.Lukšys.

Po šio mūšio vadai naujokams surengė griežtas pratybas, per kurias teko kasti apkasus kietoje it uola žemėje, pulti, atsitraukti, šliaužti per dygliuotus krūmus. Po tokių alinančių užsiėmimų daugiau niekas be komandos nebešaudė.

Tada desantininkai žygiavo į Kabulą, kur naujokai dalyvavo prezidento Amino rūmų šturmo operacijoje. Tiesa, rūmus šturmavo specialūs daliniai, o V.Lukšio pulko užduotis buvo neprileisti pagalbos rūmų gynėjams, jei tokia kartais būtų pasiųsta. Laimė, pagalba neskubėjo. "Mane tik prieš savaitę buvo paskyrę BMD (kovinės desanto mašinos) taikytoju, - pasakojo veteranas. - Šis šarvuotis buvo ginkluotas patranka, stambaus kalibro kulkosvaidžiu ir prieštankine sistema. Gal kokį kartą ar du iki šturmo tebuvau iššovęs. Jei rūmų gynėjai būtų sulaukę pagalbos, nebūtume išvengę daugybės aukų."

Kovojo su imperializmu

Kitas veteranas, klaipėdietis verslininkas Jonas Zikas, Afganistane tarnavo 1981-aisiais. Tačiau prieš tai atsidūrė Uzbekijoje, Termeze. Tuo metu iš Afganistano pradėjo išvesti vadinamuosius partizanus, sovietinius desantininkus, kurie ten buvo pasiųsti dar prieš oficialią karo pradžią. Jie negrąžindavo ginklų, neblaivūs važinėdavo šarvuočiais ir siautėdavo. Darė, ką norėjo - plėšdavo, net moteris prievartaudavo.

"Mes, patruliai, turėdavome juos gaudyti, - prisiminė J.Zikas. - Nepaisydavome, karininkai ar eiliniai, užlauždavome rankas ir suimdavome. Tik taip buvo įmanoma tą nusikalstamumą pažaboti.

Po mėnesio tokios tarnybos išrikiavo pulką, atėjo vadovybė, visokie politrukai ir zampolitai ir sako: "Rytoj išvykstame į Afganistaną. Dar galite atsisakyti." Atrodo, keli mūsiškiai tokia galimybe pasinaudojo. Vėliau jau Afganistane zampolito klausėme, kur juos išsiuntė. Tas atsakė, kad greičiausiai į Tolimuosius Rytus, iš kur kariai paprastai grįžta be dantų."

J.Zikas pasakojo, kad jiems buvo paaiškinta, jog reikia padėti Afganistano darbo liaudžiai kovoti su imperializmu. Jei ne rusai, esą amerikiečiai ten dislokuotų raketas ir nutaikytų jas į Sovietų Sąjungą.

Įsakymas - belaisvių neimti

"Kadangi tarnavau tik pirmuosius metus, į žvalgybą važiuodavo vadinamieji seniai. Vėliau jie į būrį pasiimdavo po du jaunesnius karius. Pratindavo prie užduočių. Priešus užklupdavome netikėtai ir staigiai sunaikindavome. Nukautuosius visada apieškodavome, o rastus vertingus daiktus pasiimdavome. Dušmanus, kuriuos gyvus sučiupdavo sovietų desantininkai, iš pradžių suimdavo ir perduodavo vadovybei. Juos siųsdavo į kalėjimą Kabule. Tačiau po kiek laiko kariai pastebėjo, kad į nelaisvę paimti vėl tie patys žmonės", - pasakojo J.Zikas.

Jis apie tai tąkart pranešė žvalgybos vadui, šis atsiuntė oficialų atsakymą: "Siųskite juos į Kabulą." Tačiau kariai žinojo tokio įsakymo tikrąją prasmę - dušmanų į nelaisvę nebeimti.

Mainai ir pramogos

"Ar plėšikaudavome? Žinoma. Tik niekas apie tai garsiai nekalbėjo. Tačiau mes elgdavomės palyginti gražiai, o būdavo tokių, jau antrus metus tarnaujančių, kurie ir kaimuose likusias moteris prievartaudavo. Tačiau kai tapau būrio vado pavaduotoju, tokius dalykus griežtai uždraudžiau", - prisiminė veteranas.

J.Zikas pasakojo, kad grįžusieji iš operacijų atsigabentą grobį keisdavo į degtinę. Tačiau šios degtinės ne visada užtekdavo. J.Ziko šarvuotyje buvo 10 litrų talpos nerūdijančio plieno bakas geriamajam vandeniui laikyti. Į jį prigrūsdavo džiovintos duonos, užpildavo vandeniu, cukraus įmaišydavo ir kol važinėdavo, kartais penkias dienas, kartais - savaitę, visas tas mišinys rūgdavo. "Po kelių dienų jau galėdavome to raugo atsigerti. Tiesa, po jo raugėdavome benzinu", - juokėsi Jonas.

Gimtadienio dovana - poilsis

J.Zikas prisimena vieną savo gimtadienį, kurį teko švęsti ekstremaliomis sąlygomis: "Tąkart mus apšaudė. Nei ilsėtis, nei miegoti negalėjome, tupėjome apkasuose ir saugojomės. Vakare atbėgo kareivis ir liepė eiti pas žvalgybos vadą. Tas man sako: "Žinau, Jonai, kad šiandien tavo gimtadienis. Sveikinu, tačiau dovanų neturiu, tad leidžiu dvi valandas pamiegoti." Net nutirpau: kokia man laimė nusišypsojo. Svajojau, kaip tas dvi valandas apie nieką negalvosiu, tik miegosiu. Tikėjausi nusnausti šarvuotyje. Į jį kažkas ėmė šaudyti. Atsidariau liuką, pasiėmiau rankinį kulkosvaidį, užsidėjau "fosforinį" taikiklį. Naktį šaulį susekti nesunku - pirma blyksteli ugnis, o tik tada nuaidi šūvis. Vėl šovė, ir aš jį pamačiau, tad atsakiau tuo pačiu. Nutilo. Pasižiūrėjęs į laikrodį supratau, kad mano poilsiui beliko pusė valandos."

Į karą - nuotykių

Žurnalistas Gintaras Vaičekauskas vis dar stebisi, kodėl jį išsiuntė į Afganistaną. "Kaip ten atsidūriau, nesuprantu iki šiol, - sakė jis. - Nebuvau komjaunuolis. Be to, vedęs, į armiją išėjau turėdamas sūnų. Tačiau buvau akiplėša, "strojuose" atsikalbinėdavau karininkams, o seržantui pažadėjau grįžęs namo būtinai nuvažiuoti į Mineralnyje Vody, jį ten susirasti ir primušti."

G.Vaičekauskas pateko į formuojamą pirmąją šturmo lėktuvų Su-25 eskadrilę Užkaukazėje. Tuos lėktuvus gamino Tbilisyje ir išbandyti siuntė į Afganistaną. Kartu su kariais dirbo ir vadinamieji "darabotčikai", kurie gamykloje visų varžtų neprisuko. Tad juos iki galo priveržti teko jau karo veiksmų zonoje.

Kalbas apie tai, kad suformuotas dalinys bus metamas į Afganistaną, visi manė esant paskalomis. Kai čia atvyko Gintaras, buvo surinkti tik 4 lėktuvai. Tačiau per 48 paras atvarė ir likusius 8. Kompaktiški šturmo bombonešiai buvo pasiruošę atlikti misiją.

"Mamai išsiunčiau laišką, kuriame pranešiau, kad, ko gero, vyksiu į Afganistaną. Apie jį Lietuvoje tuo metu buvome girdėję tik fragmentiškai, - prisiminė G.Vaičekauskas. - Mama man juokaudama atsakė, esą pagal kažkokią vokiečių statistiką per metus pasaulyje 500-600 žmonių žūva iškritę iš lovos. Tad nuo likimo nepabėgsi. Aš ir neišsigandau, tik susidomėjęs laukiau naujų nuotykių."

Prasta technika

Pirmuosius lavonus G.Vaičekauskas pamatė tik išlipęs iš lėktuvo. Tai buvo balta marška uždengti rusų karininkai. Tądien dušmanai numušė pirmąjį rusų sraigtasparnį MI per pusmetį, kai Šindande įsikūrė sraigtasparnių eskadrilė. Abu pilotai žuvo. Pamatęs tuos rusų karininkų lavonus jaunuolis tvirtino likęs abejingas.

"Mums, mechanikams, darbo buvo iki kaklo, - pasakojo G.Vaičekauskas. - Ačiū Dievui, kad per karščius, nuo 12 iki 15 valandos, visi liaudavosi kariauti ir slėpdavosi nuo saulės pavėsyje, palapinėse, karininkai - kareivinėse. Mes, likę prie lėktuvų, prisigalvodavome įvairiausių pramogų. Kariai iš pietinių respublikų rado bendrą kalbą su vietiniais, ir prasidėjo prekyba: mes jiems - konservų ir žieminių kareiviškų kepurių, jie mums - žolės. Netrukus dalinyje rūkyti žolę tapo norma. O alkoholį patys darydavomės."

Gintaras prisimena, kad lėktuvai iš užduočių grįždavo skylėti, dušmanų apšaudyti. Pilotai pasakodavo apie modžahedų narsą. Su-25 pikiruoja virš kalno viršūnės šaudydamas iš savo greitašaudžio kulkosvaidžio ir pliekdamas reaktyviniais sviediniais, o to kalno viršūnėje įsitvirtinę keturi dušmanai be atvangos pliekia atgal iš Kalašnikovo automatų arba amerikietiškų ginklų. Vieni kitų veidus mato ir šaudo, kaip koviniuose filmuose rodo.

Taip vieną lėktuvą ir numušė. Politrukai kariams aiškino, kad kulka pilotui pataikė tiesiai į galvą, ir pasiuntė juos į numušimo vietą rinkti detalių. Iš žuvusiojo kapitono K. buvo likusi tik marškinių skiautė. Po daugelio metų, jau 2006-aisiais, G.Vaičekauskas internete rado, kad jis žuvo dėl savo klaidos ir technikos netobulumo.

"O ta technika iš tiesų buvo prasta, - kalbėjo veteranas. - Lėktuvai nei iš šio, nei iš to imdavo šaudyti patys, nors aplink nė vieno žmogaus nebūdavo. Ir taip kas savaitę vis kokie nors gedimai."

Beprasmė mirtis

"Niekada nesigailėjau, kad likimas mane nutrėmė į tą šalį. Aš, žinoma, galėčiau ir patylėti, juk po kalnus man laipioti neteko, - sakė Gintaras. - Mus vadino "poluvojenaja (pusiau karine) organizacija". Vilkėjome smėlio spalvos kombinezonus, nešiojome beretes. Vienintelis "karinis bruožas" - automatas. Tačiau ir mūsų tykodavo pavojai. Arba absurdiška mirtis, kuri galėdavo ištikti bet kada.

Taip nutiko ir vienam leitenantui, kuris buvo mano skyriaus technikas. Vyrą įtraukė tokia ertmė lėktuve, kuri siurbia orą, kad jį galėtų pakelti. Iš žmogaus nieko neliko. O stovėjo jis poste, kur mes būdavome dviese. Tačiau tą rytą leitenantas liepė man eiti pamiegoti, žadėjo vienas susitvarkyti."

Krovinys - nukautieji

Vidaus vandens kelių direkcijos departamento generalinis direktorius Gintautas Labanauskas į Afganistaną pateko kaip karo lakūnas karo pabaigoje.

"Formaliai mūsų per prievartą nesiuntė, patys rašėme prašymus ir važiavome "savanoriškai". Buvau transportinio sraigtasparnio "Mi-6" antrasis pilotas, pavojų ir mums netrūko. Pagrindinis mūsų maršrutas buvo Kundūzas-Fezabadas. Skraidydavome dažniausiai naktį, nes taip buvo saugiau. Gabendavome ir ginklus, ir įvairius kitus krovinius, taip pat sužeistuosius. Labiausiai slėgdavo, kai tekdavo gabenti krovinį kodiniu pavadinimu 200. Tai būdavo nukautieji. O krovinys, kurio kodas 300, - sužeistieji. Tačiau buvome jauni ir ilgai nesikrimsdavome."

Avarinis nusileidimas

G.Labanauskas prisiminė šiurpų nutikimą, kai skrendant iš Kundūzo, likus penktadaliui kelio iki oro uosto, jo straigtasparnis buvo pašautas zenitiniu kulkosvaidžiu - nuplėšė kelias sraigto mentės dalis. "Teko leistis avariniu būdu. Dieną tai padaryti sunku, o naktį, juoba kalnuotoje vietovėje, tolygu savižudybei. Priėmęs šį sprendimą sraigtasparnio vadas, nenorėdamas rizikuoti kitų gyvybėmis, leido įgulai šokti su parašiutais, tačiau neatsirado nė vieno, kuris būtų pasinaudojęs leidimu. Tai suprantama - juk naktis, kalnai. Belaisviams dušmanai darydavo siaubingus dalykus - nupjaudavo ausis, išbadydavo akis, sodindavo ant kuolo. Todėl visi stengdavomės turėti granatų. Susisprogdinimas būdavo paprastesnė ir ne tokia skausminga mirtis. Tai žinodami bei nebūdami tikri, jog nusileisime saugiai ir nesusilaužysime galūnių, visi likome sraigtasparnyje."

Mačiusieji jo nusileidimą nesitikėjo, kad sraigtasparnio įgula liks gyva. Tuo metu prieš jos narių akis prabėgo visas gyvenimas. Laimė, sraigtasparnio vadas turėjo Dievo dovaną - galėjo skraidyti bet kokiomis sąlygomis ir bet kokios būklės - tiek blaivus, tiek girtas. Rizika pasiteisino - nors sraigtasparnis buvo smarkiai apgadintas, įgula liko sveika ir gyva.

"Grįžome sraigtasparniu į bazę, juokavome, rūkėme, nors nebuvo galima to daryti. Labiausiai juokėmės iš borto inžinieriaus, kuriam rūkant dūmai iš burnos veržėsi pro skylę skruoste. Nuo skeveldros. Žaizda buvo nepavojinga - užsiuvo, ir viskas. Tik skeveldros numušto danties neliko", - pasakojo G.Labanauskas.

Galvažudžių mokykla

Tauras Šimkus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pamainos viršininkas, savo žvalgo desantininko tarnybą Afganistane prisimena ramiai, kaip darbą, kuriame netrūko ir baisių, ir kurioziškų įvykių.

"Iš Afganistano mes, žvalgai, grįžome vieni paskutiniųjų. Teko dengti visos armijos išvedimą. Kadangi užsiiminėjau dziudo, buvau net kandidatas į sporto meistrus, mane ir paskyrė į žvalgų dalinį. Tada išsiuntė į mokyklą, vadinamąją "učebkę". O ten ir pasakė, kad teks važiuoti į Afganistaną. Iš pradžių išsigandau, ėmiau svarstyti, o jei žūsiu? Tėvų pagailo. Nebuvo su kuo pasidalyti savo išgyvenimais, nes iš mūsų šaukimo lietuvių likau vienas. Vėliau apsipratau. Išvežė į slaptą mokymo centrą kalnuose, Šarabachą. "Amerikos balsas" šį mokymo centrą pavadino "tarybine galvažudžių mokykla".

Kadangi mus ruošė žvalgybai, gyvenimo sąlygos buvo panašios į kovines. Nakvojome palapinėse, vandens duodavo tik po 1,5 litro per dieną. Tekdavo labai taupyti, nes fizinis krūvis būdavo milžiniškas. Kasdien po kalnus tampydavome akmenų prikrautas kuprines. Kiekvieną naktį vykdavo naktinio šaudymo pratybos. Iš pradžių buvo labai sunku, o pabaigoje jau laukėme, kad kuo greičiau iš ten išvežtų. Veržėmės net į Afganistaną, taip mums ta kankynė buvo įgrisusi. Išbuvome penkis mėnesius, nuo gegužės vidurio iki lapkričio pradžios. Neatlaikę fizinio krūvio net penki mūsų dalinio kariai mirė. Vienas gavo saulės smūgį, kitam plyšo širdis. Vienas taip išseko, kad buvo panašus šį koncentracijos stovyklos kalinį, liko tik oda aptemti kaulai. Šį išvežė į ligoninę", - pasakojo T.Šimkus.

Iš mokymo centro jį su kitais kariais nuskraidino į Kabulą, iš ten - į lauko dalinį Bagrame. Kadangi skrido naktį, visiems buvo labai nejauku. Skrydis truko gerą valandą. Nes lėktuvas, kad jo nenumuštų, iš Kabulo oro uosto kilo spirale, paskrido kelis kilometrus tiesiai ir vėl spirale ėmė leistis. Po to kariai juokavo, kad pėsti būtų greičiau nuėję.

"Iš pradžių beveik visą mėnesį mes, naujokai, kareivinėse buvome beveik vieni, nes visas dalinys buvo išvažiavęs į didelę Kosto operaciją, - stebėjosi veteranas. - Mes taip pat nesėdėjome be darbo - mokėmės karo taktikos, būdingos tik šiam regionui, subtilybių. Mokymo centre mokė vienaip, čia - kitaip. Teko išmokti vaikščioti tyliai, nusišlapinti gulint, kad kalnuose nesklistų aidas. Iš operacijos grįžę kariai buvo "seniai", su mumis beveik nebendravo. O jei ir bendraudavo, tai tik norėdami įvesti savo tvarką. Tačiau tokios "dedovščinos", apie kurią pasakojama, su patyčiomis ir žeminimu, nebuvo. Gal tai lėmė nuolatinė karo aplinka? Juk į operacijas eidavome kartu, ir "seniai", ir naujokai. O mūšyje juk visko galėdavo nutikti. Matyt, "seniai" kažkiek to prisibijodavo. Juk perlenkęs lazdą galėjai sulaukti ir kulkos."

Sykį T.Šimkų išsiuntė patruliuoti. Įvyko mūšis, per kurį jis paėmė du belaisvius. Tąkart T.Šimkus nukovė pirmąjį žmogų.

Parduodavo virtus šovinius

Artėjant armijos išvedimui dalinio gretos praretėjo. Kariai ir per klaidą žūdavo, ir ant minų užlipdavo. Tačiau visi tikėjosi grįžti gyvi. Tada ir neperšaunamas liemenes, ir šalmus užsidėdavo. Iki tol jų į užduotis net neimdavo - kam tampyti papildomą svorį?

Kai prasidėjo armijos išvedimas, pirmieji iš Afganistano iškeliavo pietinėje šios šalies dalyje dislokuoti daliniai. T.Šimkus su draugais saugojo kelią. Prasidėjo mainai su vietos gyventojais. Iš automobilio bako išleisdavo dyzelino, o tie atnešdavo laikrodžių, skarelių, džinsų ar kitokių tais laikais populiarių niekniekių. Kiti vietiniams ir šovinių duodavo. "Tiesa, prieš tai išvirę, kad jais į mus negalėtų šaudyti. Tačiau tokie žaidimai galėdavo liūdnai baigtis. Juk kitą naktį apgautasis galėdavo ateiti ir atkeršyti", - gudrybes prisiminė T.Šimkus.

Tiltą per Amudarją jis pervažiavo 1989 metų vasario 11-ąją, o oficiali kariuomenės išvedimo pabaigos data buvo vasario 14-oji. Per dešimtmetį trukusį karą Afganistane tarnavo apie 5 tūkst. šauktinių iš Lietuvos, 96 lietuviai žuvo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"