TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nepasiduoti provokacijoms!

2014 03 24 6:00

Kaip elgtis valstybei, kai ją provokuoja Rusija? Kam turi rūpėti valstybės saugumas ir kam privalu juo rūpintis? Nevyriausybinėms organizacijoms, žurnalistams, menininkams-inteligentams, bočiams-pensininkams ar specialioms valstybinėms struktūroms – Valstybės saugumo departamentui, krašto apsaugos struktūroms, prokuratūrai?

Primiršusiems lietuvių kalbą reikėtų atkreipti dėmesį į reikšmės skirtumus tarp veiksmažodžio rūpėti, kuris paprastai nusako būseną, jausmą, ir veiksmažodžio rūpintis, kuriuo nusakomi konkretūs veiksmai. Tai suvokus, atsakymas išplaukia savaime: rūpėti turi visiems, o rūpintis pirmiausia privalu tiems, kuriems valstybės saugumas – pareiga ar net profesija, apmokama iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Pagaliau, kaip, keičiantis geopolitinei padėčiai ir minkštajai Rusijos įtakai imant kietėti iki tanko vamzdžio pavidalo, turėtų reaguoti žiniasklaida? Stvarstyti už skverno geopolitiką menkai nutuokiančius, bet plepėti mėgstančius politikus, verslininkus, neskiriančius valstybės interesų nuo savo verslo interesų, ir klausinėti ”Ką jūs apie tai manote? Kaip turėtų elgtis Lietuva?”

Ar nuo mėgėjiškų samprotavimų šalies saugumas stiprėja, ar, priešingai, skystėja iki suviduriavusio naujagimio produkto lygio?

Tokie ir dar kiti panašūs klausimai įžūlėjančios Rusijos agresijos kontekste kyla susirūpinusio eilinio Lietuvos piliečio galvoje, stebint sumaištį politinio ar verslo elito smegenyse.

Po to, kai subyrėjo Rusijos imperija, o dar vėliau – ir jos perdirbinys SSRS, pastaroji, kaip ir jos “teisių perėmėjos” Rusijos Federacijos valdžia, nė neslėpdama savo planų, jau keletą kartų mėgino grąžinti status quo – restauruoti imperiją bent jau geografiškai.

Metodas naudojamas vis tas pats, kurį pašiepė Chruščiovo laikų anekdotų kūrėjai, sukūrę tokį siužetą: “Per Antrąjį pasaulinį karą vokiečių kariai į nelaisvę paėmė tris sąjungininkų karius: anglą, amerikietį ir rusą. Kiek pakankinę, nuvedė sušaudyti. Bet prieš mirtį nutarė įvykdyti paskutinį kiekvieno norą. Pirmieji savo norus patenkino anglas su amerikiečiu – surūkė cigarą ir pan. Kai atėjo ruso eilė, jis paprašė įspirti jam į užpakalį. Apstulbę vokiečiai patenkino ir šį norą. Nuo smagaus spyrio parkritęs rusas vikriai pašoko ant kojų, išsitraukė pistoletą ir iššaudė konvojų. Likimo bendrai nustebo: “Kodėl tu iš karto nepasinaudojai pistoletu, kodėl leidai mus kankinti?”. Rusas išdidžiai atsakė: “Mes, rusai, niekada neužpuolame, neiššauname pirmieji”.

Juokas juokais, bet būtent tokia buvo ir yra Rusijos praktikuojama provokacijų taktika.

Kartais, provokacijoms nepasiekus norimo rezultato, tekdavo „spyrį į užpakalį“ suklastoti – taip klastingai Sovietų Sąjunga 1940 metais įvedė savo kariuomenę į Baltijos šalis. Bet jau 1990-1991 metais brutali karinė Rusijos provokacija, vykdyta prieš taikius Lietuvos gyventojus, norimo rezultato nepasiekė. Rusai nesulaukė spyrio, jiems atsakas buvo tik malda ir daina.

Kol lietuviai meldėsi, dainavo ir laidojo žuvusius nuo siautėjančių omonininkų ir “Alfos” smogikų, pačioje Rusijoje kilo galinga pasipiktinimo smurtininkais ir provokatoriais banga. Ji išjudino Vakarų viešąją nuomonę, pastaroji pažadino snūduriuojančius (kaip visada stambaus agresoriaus akivaizdoje) Vakarų politikus, ir štai bendras suvienytų pastangų rezultatas – atkurta nepriklausoma, laisva Lietuvos valstybė. Tačiau svarbiausias veiksnys toje sėkmės grandinėje buvo lietuvių kantrybė, ištvermė ir jų lyderių išmintis.

Tą pačią provokacijų taktiką neseniai Rusijos Federacija pritaikė Gruzijai. Tą kartą pavyko: Gruzijos lyderiai provokacijai pasidavė ir žengė būtent tuos žingsnius, kurių laukė Putino Rusija. Galbūt, netaktiška buvo kritikuoti Gruzijos prezidento Saakašvilio neišmintingą sprendimą tuo metu, kai Gruziją akėjo Rusijos tankų vikšrai, bet dabar, kai Gruzija gydosi karo padarytas žaizdas, negalima atmesti ir tokio veiksmingo vaisto, kaip tiesa. Juk dauguma gruzinų, kaip ir ukrainiečių, ir lietuvių, yra krikščionys, o krikščionių pagrindiniame įstatyme – Biblijoje – pasakyta: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.

Ukrainiečius paminėjau ne atsitiktinai. Šiandien ukrainiečių tauta ir jos lyderiai stovi sunkaus pasirinkimo akivaizdoje: ar elgtis taip, kaip savo laiku elgėsi lietuviai, ir nepasiduoti Rusijos provokacijoms Kryme, ar perimti gruzinų elgesio modelį ir „pamokyti“ provokatorius, taip, galbūt, prarandant kur kas daugiau nei Krymo pusiasalis.

Naujieji Ukrainos vadovai kol kas neabejoja, jog pakėlę ginklą prieš Krymą aneksavusius „neaiškios kilmės“ dalinius, kurių Putinas veidmainiškai išsižadėjo, padarytų didžiausią dovaną tam pačiam Putinui. Duok, Dieve, ukrainiečiams ištvermės, o Vakarų lyderiams – išminties ir ryžto, kad jie profesionaliai išnaudotų Ukrainos pasiaukojamą savitvardą vardan taikos Europoje ir visomis įmanomomis ekonominėmis, politinėmis priemonėmis sustabdytų agresorių.

Beje, Rusijoje jau kyla pasipiktinimo banga, smerkianti Putino provokacijas Kryme. Prieš savaitę Maskvoje Sacharovo prospektu pražygiavo eisena - Taikos maršas, kuriame dalyvavo 30-50 tūkstančių protestuotojų, o tą pačią dieną vykęs „putingas“ (taip vadinami mitingai Putino politikai palaikyti) tesulaukė ne daugiau penkiolikos tūkstančių rėmėjų.

O kaip šiuo kebliu laikotarpiu turėtų elgtis lietuviai, pradedant šalies vadovais, politikais ir baigiant kiekvienu piliečiu? Ginčytis tarpusavyje, kas geriau išmano gynybos reikalus, demonstruoti nusikalstamą egoizmą, kaip kai kurie verslininkai, ar nieko bendra su realia situacija neturintį „objektyvumą“, kuriuo, pavyzdžiui, manipuliavo Seimo narys Žemaitaitis? Vienareikšmišką atsakymą teikti sunku, bet šiuo metu vertėtų samprotavimus „viena vertus – kita vertus“ atidėti tam laikui, kai padėtis stabilizuosis ir nebebus tokia grėsminga, ir daryti bei kalbėti tai, kas reikalinga Ukrainos (ir Lietuvos!) suverenitetui apginti, išsaugoti, neišprovokuojant atviro karinio konflikto.

Taigi šiandien svarbiausia atsispirti Rusijos propagandai ir neįsivelti į svarstymus, jog Rusijos elgesys galįs būti „kažkiek“, nors ir puse šimtosios procento, pateisinamas, kaip ir vadinamasis referendumas Kryme, vykęs visas tarptautines teises ir sutartis pažeidusios okupacijos sąlygomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"