TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nepastebimos krikščionybės dovanos

2013 07 31 6:00

Šiemet Lietuvoje minime Žemaičių krikšto 600-ųjų metinių jubiliejų, rugpjūčio 1-4 dienomis pagrindiniai šiųmetiniai sukakties renginiai vyks Telšiuose.

XV amžiaus lenkų istoriko Jano Dlugoszo tvirtinimu, 1413-ųjų rudenį Lietuvos ir Lenkijos valdovai Vytautas ir Jogaila iš Kauno buvo nuvykę krikštyti žemaičių. Taip prasidėjo Žemaičių krikšto vyksmas, lemiamą ir svarbiausią etapą jis pasiekė 1417 metais, kai į šį kraštą atvyko Konstanco susirinkimo įgaliotiniai, Lvovo arkivyskupas ir Vilniaus vyskupas. Remiami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto, jie čia apaštalavo tris mėnesius – mokė krikščionių tikėjimo tiesų ir krikštijo vietos gyventojus, o savo misijos pabaigoje įsteigė Žemaičių vyskupiją ir įšventino pirmąjį vyskupą Motiejų.

Žemaičių krikštas, dėl painių politinių aplinkybių uždelstas tris dešimtmečius, užbaigė 1387 metais vykusį Lietuvos krikštą ir sunaikino paskutinę Europoje pagonių salą, apsuptą krikščioniškų valstybių. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai pavertus Lietuvą krikščioniška valstybe, pagoniškos likusios provincijos – Žemaitijos – krikštas tebuvo laiko klausimas. Tad šiandien, minėdami Žemaičių krikštą, turime progą minėti ir visos Lietuvos krikštą. Kokia šio įvykio reikšmė ir prasmė šiandien? Krikščionims (visų pirma katalikams) ji savaime suprantama. O kitiems?

Krikščionybės atėjimas į Lietuvą davė pradžią daugeliui šiuo metu savaime suprantamų kasdienio gyvenimo reiškinių, kurių nebereflektuojame – jie tokie įprasti ir būtini kaip oras, kuriuo kvėpuojame. Pavyzdžiui, faktas, kad skaitote šį tekstą, parašytą lietuvių kalba. Krikščionybė, būdama Rašto religija, atnešė į Lietuvą rašto kultūrą. Paradoksalu, kad viskas, ką žinome apie ikikrikščioniškus Lietuvos tikėjimus, yra užfiksuota ir perduota – raštu – įvairių krikščionių autorių. Nebyli ("žinios” apie senovės lietuvių turėtą runų raštą tėra svaičiojimai) pagoniškoji Lietuva paliko vien daiktinius liudijimus – archeologų iškasenas. Krikščionybė, kuriai rūpėjo pasiekti kiekvieną žmogų, ne vien pasirūpino “įraštinti” lig tol vien sakytinę vietos gyventojų kalbą, bet ir tokiu būdu ją išsaugodama sudarė sąlygas rastis kalbos vartojimu grįstam moderniam tautiniam sąjūdžiui, o galiausiai ir etniniu pagrindu susikūrusiai valstybei. Tad ir faktas, kad šiandien gyvename būtent tokią teritoriją užimančioje Lietuvos valstybėje, daugiausia yra ilgalaikio proceso, kuriam pradžią davė krikščionybės įvedimas, rezultatas.

Atvėrusi platesnius kultūrinius horizontus krikščionybė praturtino lietuvių kalbą ir pakylėjo ją į aukštesnį lygmenį. Kokia praraja skiria lietuvį, kuris savo nuostabą XIII amžiuje artikuliavo vienskiemeniu “ba!”, nuo subtilius tekstus XXI amžiaus pradžioje rašančių poetų, prozininkų, eseistų, filosofų, literatūrologų, istorikų, menotyrininkų! Analogiška praraja skiria pagoniškąją Lietuvą nuo šiandienės ir kitose kultūros srityse: per šešis šimtmečius čia susiklostė švietimo struktūra, atsirado teatras, bibliotekos, architektūra ir vaizduojamasis menas… Visa tai leidžia mums, kalbantiems sava kalba, pasižymintiems savitais papročiais ir charakteriu, šiandien būti saviems ir suprantamiems Europoje. Ir atvirkščiai – suprasti Europą.

Esame europiečiai ir dėl krikščionybės suformuotos, tegu ir sekuliarizuotos bei nebereflektuojamos, etinės sistemos. Net jei viešųjų ir privačių interesų derinimas dabar yra užėmęs Dekalogo vietą, jis vis tiek remiasi krikščionišku sąžinės balso imperatyvu. Tas pat pasakytina ir apie toleranciją. Mutuojantis ir dažnai iškreiptas formas įgaunantis principas kyla iš krikščioniškos pagarbos asmeniui ir jo laisvam apsisprendimui. Apaštalo Pauliaus šūksniu “Viskas man valia!” (net ir su dažnai nutylimu priedu “Bet ne viskas naudinga”), pagrindusiu asmens laisvę, krikščioniška nuostata smerkti nuodėmę, bet ne nusidėjėlį, ir krikščionybės suformuota asmens samprata šiandien remiasi tiek visas viešasis mūsų visuomenės gyvenimas – teisė, etika, socialinės globos sistema, politikos kultūra, demokratinė valstybės santvarka, tiek asmeninio gyvenimo laisvė bei privatumas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"