TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nepasvertas nesvarumo būklės svoris

2014 03 31 13:30

Vis šviesiau iš pelenų atgimstantis Feniksas, jau tapęs „Dainų dainelės“ reklama „Sparnuotosios supynės“. Gražus tos mažosios Vaidos Genytės balselis, bet jau toks pionieriškas, toks optimistinis tos dainos skambėjimas, kad nėr kur dėtis – tik grįžt atgal į tą „šviesiausio rytojaus“ laiką, kaip pionierė Malvina ant „Samsono“ „Tarybinių ekstra“ dešrelių.

Nenoriu užgauti V.Genytės, bet jos pačios atgimimas ir žvaigždėjimas šou erdvėje patvirtina, kad istorija sukasi ne tik spiralės ratais, bet didėjančiu pagreičiu ir jėga. Taip viešojoje erdvėje pasidžiaugiant lietuviško kino laimėjimais buvo vis grįžtama prie filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Nepralenkto režisieriaus darbas, puikūs aktoriai – mūsų grandų jaunystė! Ir štai šitas sovietinės ideologijos istorinis falsifikatas įskaitmeninamas ir siūlomas mokykloms kaip istorijos mokymo priemonė! Man kartą teko rašyti apie šį filmą. Tai galiu tik priminti tą straipsnį „Nepasvertas nesvarumo būklės svoris“ ir pakviesti pasisakyti dar kartą.

***

Ištrauka iš straipsnio, publikuoto „Literatūroje ir mene“. – 1995, lapkr. 25, p. 13.

Užtenka sugrįžti į pradžią, 1940 metų birželio 15 dieną, į 1944 metų vasarą, pirmąjį pokario dešimtmetį, ir pamatai, kaip tas išgirtasis statinys, kuris vadinosi Tarybų Lietuva, subyra į dulkes – jos įstringa tau gerklėje, keldamos kartėlį ir neišpažintos kaltės jausmą. Netgi kaltės dėl nepadaryto žygdarbio – kaip už mus visus pasakė Vytautas Cinauskas: „Bet kaip pažvelgsiu broliams į akis, sava mirtim – ne nuo žaizdų numiręs.“

O yra ir kitas būdas atsikratyti kaltės jausmo – pasakyti sau, kad jos nebuvo. Pasirodo, į esminį klausimą – kas nutiko mums per tuos 50 okupacijos metų, galima labai paprastai atsakyti: „Nieko neatsitiko. Kūrėme gyvenimą, ėjome į priekį, pasiekdami žymių (ženklių) laimėjimų pramonėje, žemės ūkyje, kultūroje.“

Gal jau įpratino mus prie panašaus praeities vertinimo?

Matome, kaip evoliucionavo ir patys žmonės. Kiek jų buvo mitinguose – su džiaugsmu, bet ir su nerimu akyse: slėgė prabudęs kaltės jausmas, neleidžiantis tyrai kaip kūdikiui džiaugtis tuo, kas vyko. Slėgė, bet ir švarino sielą. Šį kaltės jausmą jau seniai lyg vėjas būtų nupūtęs.

Taip. Bandėme išgyventi ir prisitaikyt prie tos okupacijos. Vienas prisitaikymo būdų buvo ir tas dualizmas, kuriuo pasidžiaugė Saulius Macaitis „Lietuvos ryte“ (1995.X.27): „Puikioje Audriaus Zavadskio fotoparodoje, veikusioje forumo („Nesvarumo būklė“ – Red.) metu, pamačiau fantastišką nuotrauką iš „Niekas nenorėjo mirti“ filmavimo: grupės rekvizitininkas ir mikrofonininkė, pjautuvą ir kūjį virš galvos pakėlę, linksmina filmavimo grupę. Atmintį ignoruojantiems gal bent šis dokumentas įrodytų, kaip „rimtai“, „nuoširdžiai“ lietuvių kinematografininkai propagavo sovietų valdžią“... Daug buvo šito, kai darėme viena, o jautėme ką kita, ir šaipėmės iš to, ką darėme. Bet mūsų darbo rezultatu naudojosi santvarka, okupacinio režimo sargai, netgi stengdamiesi nepastebėti „rekvizitininkų“ ir „mikrofonininkių“ šmaikštavimo. Jiems buvo svarbus oficialus, tikrasis rezultatas. Taigi po visą Tarybų Sąjungą ir užsienyje buvo rodomas pats filmas, bet ne tai, kaip – nuoširdžiai ir pasijuokdami – žmonės kūrė tą filmą. O filme, iššaudę kaimo mūšyje kariškomis uniformomis ir milo švarkais pasirėdžiusius senosios Lietuvos atstovus, pasikinkę į „studebekerį“ arkliukus, lietuviai eina kurt naujo gyvenimo. Tiesa, tie „naujojo gyvenimo“ priešai kovojo vyriškai, bet vis tiek lyg į urvą įvaryti vilkai. Dar spėja paprievartaut doro vidutinioko žmoną, padėję jam idėjiškai apsispręsti ir stoti už naują gyvenimą.

Kuo tada galėjome džiaugtis? Kai Aitvaras pasako: „Gal žmonės apie jį dainas dainuos?“ ir, nepraradęs vyriško orumo, nušautas miršta, beje, ištardamas būdingą lietuviškam filmui frazę: „Nežinai, kaip skauda“. Atsakymas „Nežinau“ liudija, kokia didelė neapykanta savo aukai ir kokia nuožmi buvo ši kova. Tada dar kai ką įžiūrėjome savo paguodai, bet šiandien buvo tiesiog koktu ir liūdna žiūrėti – tiek persistengimo, „aukštos“ liaudies gynėjų moralės ir džiugaus vaikų klegesio. Ir toks tyras atokvėpis, atvanga, išguldžius liaudies priešus.

Eidamas į kompromisus ir įtvirtindamas istorinį melą, lietuviškas kinas tobulėjo ir žengė į priekį. Tačiau ar gali būt gyvas menas, perkamas melo kaina!

Bent vieno vaizdo, žodžio, kuris nors kiek atskleistų esmę, nors tokio klausimo, kuriuo užbaigia R. Granauskas savo novelę „Vienas“: „Už ką gi tave, Atkočiūnai, už ką mudu abu?“ Klausimas, kuris yra ir atsakymas, – už tą, kad šitaip reikėjo okupantui. Savo valdžiai paremti jam neužteko kareivių durtuvų, reikėjo ir „klasių kovos“, kad lietuvis šaudytų lietuvį. Šito filme per akis. Ką gi, antraip jo ir nebūtų buvę.

Reikėjo rinktis. Visi rinkomės, o dabar daug kas kitaip atrodo. Perkratai savo gyvenimą ir kiek randi metraščio lapų, kuriuos norėtum išbraukti. O tada, kai juos rašei, atrodo, kad buvai tikras, buvai laisvas savo vidumi ir netarnavai sistemai.

Liūdna, bet juk sąmoningai ar nesąmoningai, daug kaušų ar mažai – vis tiek pylėme vandenį ant tarybinio propagandos malūno. Vien tai, kad dirbome, tarnavome, statėme, kūrėme mokslą ir meną, žodžiu, bandėme gyvent pilnakraujį gyvenimą, jau vien tai buvo paverčiama įrodymu, jog „tik tarybų valdžios metais išties išaugo ir suklestėjo Lietuva“. Nekalbant apie vadinamojo idėjinio meno aukso kainą.

O grįžtant prie filmo, belieka palinkėti lietuviško kino korifėjams, kad patys padėtų ant svarstyklių ano meto savo laimėjimus ir praradimus ir dar pabandytų pasakyt kitą tiesą, kurios tada pasakyt negalėjo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"