TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nepraktikuojantys bėgikai

2014 05 10 6:00

Antroje XX amžiaus pusėje ir jau šiame, XXI amžiuje, pagausėjo Lietuvoje geros valios žmonių, nelaikančių savęs ateistais, tačiau nedrįsusių anuomet savęs pripažinti gyvais katalikais ir dabar neapsisprendusių tokiais tvirtai būti ir reikštis. 

Taigi jie sakosi esą „nepraktikuojantys katalikai“. Kadangi yra krikštyti Katalikų Bažnyčioje, gerbia Jėzų Kristų (ko gero, ir popiežių), kaip nors švenčia didžiąsias katalikų šventes ir jiems yra sava Lietuvos bei lietuvių tautos krikščioniškoji kultūra, galima juos vadinti „kultūriniais katalikais“. Tai, žinoma, geriau negu prezidento Lukašenkos saviaptartis: "nevierujuščij pravoslavnyj". Veiklieji katalikai brangina šiuos silpno tikėjimo brolius, bet kartu juos užjaučia, kad jie nesinaudoja visais jiems prieinamais dvasiniais turtais ir gebėjimais.

Nepraktikuojančių katalikų ar išvis krikščionių reiškinys platus ir ne vienintelis. Izraelyje gyvuoja dvi vadinamosios sostinės: religingoji Jeruzalė ir laicizistinis Tel Avivas. Net ir fanatišku laikomame islamo pasaulyje išnyra laicizistuotos visuomenės (ryškiausias pavyzdys – Turkija, nuo pat moderniosios valstybės kūrėjo Atatiurko laikų). Akivaizdūs nukrikščionėjusių kraštų pavyzdžiai Europoje šiandien yra Anglijos, Olandijos, Prancūzijos visuomenės, tiek beišlaikančios religingumo atspalvį, kiek jo išreikalauja musulmonai (gyventojai ir turistai).

Regint tokią panoramą, kyla klausimas ir Lietuvai. Sovietinės priespaudos dešimtmečiais gyvieji katalikai ir kiti sąmoningi krikščionys buvo pirmose kovotojų už asmens ir tautos laisvę gretose. Galbūt Nepriklausomybę atkovojus galima juos paprasčiausiai „paleisti į atsargą“? Tegul jie sau kuriame nors nuošaliame kamputyje gyvuoja, bet tegu nesiūlo visai Lietuvai krypties ir kelių?

Trečiąjį Velykų laiko sekmadienį buvo pakartotinai skaitoma šv. Luko aprašytoji apaštalų bičiulio Kleopo ir jo draugo istorija, kuri jau buvo skaityta Velykų savaitės trečiadienį. Kartojama, nes būdinga ir pamokanti. Kleopas, kurio žmona po kryžiumi stovėjo Jėzui merdint, ir jo bevardis draugas buvo prisišlieję prie apaštalų būrio, tikėdamiesi, kad Jėzus – Mesijas išgelbės Izraelio tautą iš romėnų nelaisvės. Jėzaus gėdinga mirtis išsklaidė politines svajones. Nors Jėzaus asmuo liko jiems kai kuo brangus, jie paliko apaštalų būrelį ir patraukė savais keliais. Jie liko tik „kultūriniai“ Jėzaus sekėjai.

Prisikėlusis Jėzus kelyje nejučiomis prisiartina prie jųdviejų, bet keleivių „akys tarytum migla aptrauktos“ – nebeatpažįsta. Klausantis primenamų Senojo Testamento pranašysčių apie būsimas Mesijo kančias, jų širdys pamažu sušyla. Jie pakviečia dar neatpažintą Jėzų kartu pavakarieniauti ir tik prie stalo jį atpažįsta, laužantį jiems duoną. Neatpažino svarstydami, atpažino nuoširdumą parodę.

Čia mums tiks dvi šviežios jaunų „kultūrinių katalikų“ istorijėlės. Jos tikros, tik vardai pakeisti. Antrakursis studentas matematikas Giedrius kartu su tėvu (humanitarinių mokslų daktaru) daug metų reguliariai lankė bažnyčią, melsdavosi. Ne kartą sakėsi laikąs Jėzų savo geriausiu draugu. Tačiau prisiskaitęs Richardo Dawkinso raštų, kartą pasakė tėvui: „Nebesimelsiu, nebeisiu į bažnyčią. Nebematau prasmės.“

Tėvas gerbė dvidešimtmečio sūnaus sprendimą. Ir šeimos bičiuliai susitaikė su tuo, kad jaunuolis tik kultūrinių tikėjimo apraiškų toliau besilaikysiąs. Vis dėlto suabejojome, ar Jėzus galėtų lengvai atsisveikinti su savo jaunuoju draugu. Po gero pusmečio ar metų vieną gražią dieną sūnus pareiškia tėvui: „Tai eikime kartu į bažnyčią. Aš vėl meldžiuosi, ir man labai gera.“

Bakalauro darbą berašanti Dalia neblogai jautėsi, būdama „kultūrinė katalikė“. Protarpiais, pagal nuotaiką, nueidavo į šv.Mišias, galbūt prisidėdavo prie giedančių draugių, tačiau reguliari (privaloma!) tikybinė praktika jos netraukė. Vieną kartą išdėstė savo požiūrį saviveiklos koncerte sutiktam kunigui. Tas jai ir sako: „Nelaikyk sekmadienio pamaldų tau primetama prievole. Tebūna jos tau pasimatymas su Jėzumi, mylinčiu tave bičiuliu.“ Po poros mėnesių internetu praneša: „Esu labai laiminga, atradusi tuos Jūsų nurodytus meilės pasimatymus.“

Gal šitie atvejai – vien jausmingumo reiškiniai?

Nereikėtų niekinti ir sveiko jausmų pasireiškimo, tačiau abiem atvejais yra ryškus ir mąstančio proto vaidmuo. Verslo planai kuriami pagal finansinius, matematinius skaičiavimus, o gyvenimo kryptį ir jo vertybes renkasi visas žmogus. Ne tik galva, bet ir širdis, kuri ne kartą be didelių svarstymų pasirenka tai, kas tikrai žmogiška ir prasminga.

„Kultūriniai katalikai“ iš esmės gerbtini. Jie palaiko svarbiausias krikščioniškas vertybes, išlaiko krikščioniškos šalies vaizdą. Užėjus priespaudai lengvai nepasiduoda įkinkomi į niokojančią antireliginę veiklą. Vis dėlto jie patys sau neleidžia apsčiau semtis iš religinių gėrybių šaltinio ir ne kartą rizikuoja iš viso nutolti nuo gaiviųjų tikėjimo versmių.

Kaip įsivaizduojame nepraktikuojantį bėgiką ar plaukiką? Ar ilgai džiaugtumės mūsų mieląja Rūtele ir jos aukso medaliais, jeigu ji tik retkarčiais pasinertų baseine savo malonumui pasitaškyti, bet taptų „nepraktikuojančia plaukike“?

Nepraktikuojantieji katalikai, tik retkarčiais „pasitaškantys“ gaiviojoje tikėjimo srovėje, skaudžiai save skriaudžia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"