TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nėra mistinio skydo. Skydas esame mes

2016 01 23 6:00

Demokratija – toks neapibrėžtas reiškinys, tad juo labai lengva manipuliuoti. Kas nors žiniasklaidoje postringauja prieš savo valstybę, reiškia nepalankias jos saugumui idėjas – ar tai žodžio laisvė ir savos nuomonės reiškimas, ar kenkėjiški poelgiai (iš neišmanymo, bukumo, o gal sąmoninga veikla)?

Ir kaip atskirti kritiką (siekiant kritikuojamą sritį taisyti) nuo tiesiog savo valstybės juodinimo? Pavyzdžiui, garsioji frazė „savi šaudė į savus“ – tai leptelėjimas ar sąmoningas įvykių juodinimas? Politikų niekuo nepagrįstos kalbos, kad dėl jaunimo emigracijos kaltas prasidėjęs šaukimas į kariuomenę, – nekalta nuomonė ar reveransas Kremliui? O vienos politikės asmeniniame feisbuko profilyje pareikštas pasiūlymas, kad didinti pensijas galima mažinant karinį biudžetą, – trumparegiška būsimų rinkėjų balsų medžioklė ar sąmoningas kenkimas valstybės politikai?

Panašių pavyzdžių galima pateikti begalę. Dažnai tokiais atvejais kyla dar vienas klausimas – ar kalbėti tai, kas veiktų prieš savo valstybę, jau reiškia demokratiją? Ar tik taip suprantame žodžio laisvę? Tokiu atveju svetimų šalių žvalgyboms labai lengva, pasinaudojant mūsų taip suvokiama demokratija, tiesiog vos ne mūsų pačių lūpomis skleisti tai, kas naudinga jų interesams. Įsilieji į tokį „pliuralizmą“ ir formuoji nuomonę, darbuojiesi beveik neatpažintas.

Arba, tarkime, atsiranda koks nors išsišokėlis, keistuolis ir, surengęs ekstravagantišką „meninę“ akciją, ima visuomenę graudenti, kaip blogai yra Lietuvos kariuomenėje. Kam tai naudinga, kas dėl tokios nuomonės turėtų trinti rankas? Tai tik nekaltas „menas“ ar gerai paslėpti kenkėjiški tikslai? Apie politiką jokio supratimo neturintis menininkas turėtų vengti politikos, kad nesąmoningai nepakenktų valstybei.

Dažnai pliurpiama, kas tik ant liežuvio galo pasisuka, – juk Lietuvoje demokratija, ką noriu, tą šneku. Tuo metu priešiškos tarnybos dirba nuosekliai, tikslingai, gaudo, tiražuoja ir pirštu baksnoja savo kanaluose – žiūrėkit, jie patys savo valdžia nepatenkinti, jie patys Europos Sąjunga nepatenkinti ir pan. Matyt, daugumai tokių pliurpalių atrodo, kad valstybė pati save kaip nors apsaugos, pati ir savo saugumu pasirūpins. Gal ir suprantama, kaip smagu mėgautis laisvu žodžiu, kad nebėra taip, kaip buvo sovietmečiu, kai į kalėjimą galėjai sėsti vien už sovietinį režimą pajuokiantį anekdotą. Tačiau kiek galima tuo mėgautis nesigilinant, kam galime pagelbėti tokia „nekalta“ visa ko kritika.

O juk valstybės apsaugai nėra jokio mistinio skydo. Skydas – tai mes. Jo stiprumas priklauso nuo to, kiek mes toleruojame mūsų valstybės saugumą bandančias išjudinti jėgas.

Lenkai jau suprato, kad reikia gintis nuo svetimų agentūrų įtakos. Prezidento patarėjas Andrzejus Zybertowiczius portalui „Wirtualna Polska“ išdėstė, kaip pažaboti tokį „pliuralizmą“: „Jeigu koks nors televizijos kanalas kaip ekspertus nuolat kviečia tam tikrus asmenis, aukšto rango valstybės pareigūnas į tai atkreipia televizijos kanalo savininkų dėmesį, pateikdamas savo abejones. Juk žiniasklaidos priemonių savininkai gali nežinoti, į kokius žaidimus įsipainioję į studiją kviečiami svečiai. Taip pavojaus akivaizdoje elgiasi valstybė, kurios valdininkai tiki savo šalimi ir neturi abejonių, kas yra nacionalinis interesas.“ Lenkija pajuto svetimų valstybių agentūrų, informacinio karo įtaką. Mes, matyt, dar ne.

Nors būta ir istorinių pamokų. Kodėl žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė? Į tai atsakė LDK diplomatas Mykolas Lietuvis (Michalonis Litvani), XVI amžiuje parašęs traktatą „Apie lietuvių, totorių ir maskvėnų papročius“. Jo pastebėjimu, viena iš priežasčių – politinės valios stoka, esą, kas tik norėjo, savo nuomonę kėlė aukščiau už valstybės interesus. Tai ir dabar tampa beveik mada.

Kita svarbi valstybės žlugimo priežastis, M. Lietuvio pastebėjimu, girtuoklystė. „Anksčiau mūsų senoliai vengdavo svaigiųjų gėrimų, savo garbę tapatino su kariniais žygiais, malonumus – su ginklais, žirgais, su visu tuo, ko reikia sėkmingai karų baigčiai. O XVI amžiaus miestuose buvo gausu bravorų ir vyninių, – liūdnai konstatavo M. Lietuvis. – Be degtinės ir alaus lietuviai neišsiverčia net kariniuose žygiuose ir net tada, kai išsiskirsto vykdami melstis.(...) Valstiečiams ne žemdirbystė rūpi, jie dieną, naktį sėdi karčemose, o išleidę ten visas savo santaupas badauja, paskui vagiliauja ir plėšikauja.“

Žinoma, dabar galime pridurti, kad laukia socialinių išmokų. Pažanga nebent tokia, kad mažiau vagiliauja.

Nedaug šiuo atžvilgiu nuo XVI amžiaus laikų pakilo ne tik kaimas, bet ir politikai, valdininkai. Pagauti vairuojantys apsvaigę nuo alkoholio, jie teisinasi, kad gurkštelėjo tik nekalto burnos skalavimo skysčio. Skirtumas galbūt tik toks, kad ano meto pažeidėjai neturėjo akivaizdžiai meluojančių advokatų: „Taip taip, čia tik burnos skalavimo skystis.“ Vargu ar jis pats tuo tiki, ką sako, bet juk demokratija leidžia kalbėti ką nori, o jūs pabandykite įrodyti, kad yra kitaip. Toks manipuliavimas demokratija – spjūvis pačiai demokratijai. Niekad negalėjau suprasti advokatų, kurie teisina akivaizdų melą. Ar tai stiprina mūsų valstybę?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"