TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neregių žemė

2008 07 05 0:00

Taip Audrius Stonys pavadino savo dokumentinį filmą, kuris vėliau jaunam režisieriui pelnė daugelį tarptautinių prizų. Man taip norėtųsi pavadinti Lietuvos vaidybinio filmo kūrėjus, kurie nebežino, kaip ir iš kokios medžiagos sukurti reikšmingesnę istorinę juostą. Jiems Lietuvos dabartis ir praeitis - kaip tas užkeiktas "Dievų miškas", kuriame taip ir nepavyko surasti Balio Sruogos.

Kai atsirado "projektas" ką nors reikšminga sukurti mūsų istorijos motyvais, kurčių ir neregių žemės kino kūrėjai teįstengė pasiūlyti Pilėnų legendą ir, žinoma, Žalgirio mūšį, nors tokį holivudišką filmą jau yra susukę lenkai. Tačiau tie, gyvatiniai, visus nuopelnus priskyrė saviesiems, o mūsiškiai pasistengs tuos įvykius pakreipti savaip (gal neužmiršdami ir Smolensko pulkų).

O, saule žeme! Taip anksčiau teisybės šaukėsi žemaičiai. Negi po tos Žalgirio pergalės nieko reikšmingo mūsų istorijoje nebeįvyko?!

Čia prisiminiau Andrzejaus Wajdos "Katynę" ir vaikystėje ne mane vieną sukrėtusią žinią apie 1941 metais bolševikų Rainiuose nukankintus politinius kalinius, kurie Telšių kalėjime taip ir nesulaukė teismo (tarp jų buvo trys alsėdiškiai, suimti už tai, kad tais metais iškėlė Trispalvę). Net Aleksandro Solženicyno "Gulage" nerasim tokio žvėriško sadistų susidorojimo su "liaudies priešais". Taigi pamaniau, kodėl ta tema niekam neatėjo į galvą sukurti istorinės juostos?

Lietuvoje dar nebuvo Sąjūdžio, kai rusų disidentai vienoje pogrindžio "Kronikoje" išspausdino 18 metų lageriuose iškentėjusio Liudviko Simučio malonės prašymą. Jame kalinys nežadėjo pamilti sovietų valdžios, bet sakė jau nebegalėsiąs jai būti pavojingas.

Savo "malonės prašymą" Liudvikas pradėjo nuo to, kaip jam, ketverių metų berniukui, artimieji parodė neatpažįstamai Rainiuose nukankinto tėvo (laikrodininko Juliaus Simučio) lavoną. Vėliau namiškiai paaiškino, kokia menka tebuvo jo kaltė, ir ką besitraukiantys bolševikai jam padarė. Tada sūnus prisiekė atkeršyti už tėvą. Už rusų karininko nužudymą nepilnametis Liudvikas buvo nuteistas 25 metų katorgai.

Toje dviejų kartų istorijoje galėtų atsispindėti visas sovietinės okupacijos laikotarpis. Iš lagerio sugrįžęs nukankinto laikrodininko sūnus Liudvikas dar spėjo sukurti šeimą ir užauginti šešetą vaikų. O pats tapo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru.

Nedrįsčiau kam nors primygtinai piršti šios istorijos, nes jaučiuosi kaltas, kad iki šiol neišdrįsau jos aprašyti, nors esu tikras, jog šių dienų lietuviui ji kur kas svarbesnė už šimtus kartų girdėtą Žalgirį, Vytauto karius, jaunimo akyse virtusius spalvota Kauno krepšinio komanda...

Prieš keletą metų režisieriaus Jono Vaitkaus, kuris rengėsi statyti filmą "Vienui vieni", paklausiau, ar jis kada nors vartė Romo Kauniečio "Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knygas su išlikusių rezistencijos dalyvių pasakojimais, nuotraukomis, KGB dokumentais.

Ne, režisierius, kaip ir daugelis mūsų, tų kelių storų tomų nematė ir nežinojo, kad Panevėžyje gyvena toks "Aukštaitijos Daukantas", visą savo amžių atidavęs šiam darbui. Jau beveik keturiasdešimt metų, kai R.Kaunietis, aukodamas savo laisvalaikį, atostogas, lėšas, važinėja po Lietuvą, kalbina, rekorduoja, paskui šifruoja ne visada sklandžius buvusių pokario partizanų ir jų ryšininkų pasakojimus.

Vėliau tas "trenktas" žmogus prašinėja lėšų, kad galėtų išleisti jau septintą storą "Aukštaitijos partizanų prisiminimų" tomą. O kiek juose skaudžiausių istorijų, dramų, tragikomedijų! Istorijos pamokų ir priekaištų anuometinės Lietuvos vadovams, politikams, aukštiems karininkams, palikusiems paprastų patriotų Lietuvą be veikimo plano, be strategijos ir taktikos, be išeities!

Atrodo, R.Kauniečio darbą turėtų remti bent jau Lietuvos laisvės kovų sąjūdis, per daugelį metų iš Čikagos partizanų rėmimo fondo susižėręs nemenkas sumas dolerių. Bet šios organizacijos nuolatinis pirmininkas, dabar pulkininku apsišaukęs Jonas Čeponis, net yra raginęs saviškius deginti tas R.Kauniečio knygas. Gal dėl to, kad jose nepavyko aptikti nė menkiausio šio "pulkininko" rezistencijos pėdsako.

Apie R.Kaunietį ir jo darbus bandžiau laišku informuoti prof. Alfredą Bumblauską - gal jis pasikvies šį žmogų į savo "Amžių šešėlius", tačiau "Aukštaitijos Daukantui", matyt, paties likimo lemta didžiausią ir galbūt reikšmingiausią paminklą Lietuvos partizanams pastatyti visų mūsų darbų šešėlyje. Tikėkimės, kad ir neregiai kada nors priėję jį pačiupinės, o kurtieji visą esmę jiems išdėstys savo nebyliška kalba.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"