TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nereikia garsiai kalbėti

2015 12 27 6:00

Šventės ne tik džiaugsmo, apsipirkimo bei bendravimo su artimaisiais, bet ir susikaupimo bei apmąstymų metas, kai žmogui verta pagalvoti tiek apie savo gyvenimo prasmę, tiek apie savo tautos bei valstybės nueitą kelią.  Asmeninį mąstymą praturtina vertingos knygos, parašytos ne vien šiai dienai, o turinčios vertę ne vienai ateinančiai kartai.

Tokia knyga, mano galva, yra ir žinomo lenkų rašytojo ir publicisto Jozefo Mackiewicziaus ( 1902 – 1985 ) romanas „Nereikia garsiai kalbėti“, pasakojanti apie daugiatautę Vilnijos ir Vilniaus miesto visuomenę Antrojo pasaulinio karo metais. Neseniai leidyklos „Briedis“ dėka ji pirmą kartą išleista lietuvių kalba.

Daugiau kaip pusė mūsų visuomenės yra išaugusi ir išauklėta pagal principą, kad tiesa visada yra nugalėtojo pusėje. Tai, ką sakė bei rašė sovietų ar sąjungininkų, laimėjusių Antrąjį pasaulinį karą, istorikai, propagandistai ar net jų rašytojai apie karą, apie tai, kas kaltas, o kas teisus dėl vienų ar kitų žudynių, būtent tai ir yra tiesa. Taip buvo visu sovietiniu laikotarpiu ir net kurį laiką nepriklausomybės metais. Kitos , pralaimėjusiųjų tiesos, niekas nenorėjo girdėti ir apie ją žinoti vien todėl, kad jie pralaimėjo, o ne todėl, kad jie visada buvo neteisūs.

Palyginti neseniai leidykla „Briedis“ ėmė versti ir leisti vokiečių kariškių, pralaimėjusių karą prisiminimus, jų biografijas ir karinius žygdarbius, atskirų karių narsą bei pasiaukojimą, tarpusavio solidarumą. Kitaip sakant, ėmė pamažu atskleisti ir pralaimėjusiųjų tiesą. Tokiu būdu Lietuvoje, jeigu nori ir domiesi, dabar gali sužinoti jau žymiai daugiau tiesos apie karo metus, negu anksčiau. Gali suprasti, kad ne tik nugalėtojai buvo teisūs.

J. Mackievwiczius savo kūryba dar daugiau praplėtė tiesos ribas, nes supažindina mus su įvairiataute, ideologiškai skirtinga, priešingose barikadų pusėse kovojusia lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir net sovietine bei antikomunistine rusų tiesa, su jų skirtingais interesais karo metais ir jų ateities vizijomis.

Nors autorius gimė Sankt Peterburge ir būdamas 17 metų savanoriu dalyvavo kovose prieš bolševikus, brandžiausius gyvenimo metus (1923 – 1944 m.) jis praleido Vilniuje. Save laikė antikomunistu, puoselėjo LDK atminimą ir didžiausią pavojų lenkams, lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams matė Sovietų Sąjungoje. Lenkų okupacijos metu jis dirbo laikraštyje „Slovo“, propaguodamas krajovcų idėjas, kritiškai vertindamas anuometinės Lenkijos valdžios vykdomą nutautinimo politiką, nukreiptą prieš lietuvius, baltarusius ir kitas tautines mažumas. Ypač prijautė valdžios užguitiems Vilnijos gudams, net atsisakė katalikybės ir priėmė stačiatikių tikėjimą. Neatsitiktinai romane daug baltarusiškų priežodžių bei patarlių originalo kalba. Dėl to lenkų valdžios buvo nemėgiamas.

1939 m. rudenį, kai Vilnius tapo Lietuvos valstybės dalimi, jis tas pačias idėjas kėlė prolietuviškame leidinyje „Gazeta Codziena“, kurį nauja lietuviška valdžia jam pavedė redaguoti. Tačiau rašytojas negailėjo kritikos ir ir lietuvių valdžios vykdomai politikai Vilnijoje, dėl to jam buvo uždrausta spausdintis. Bolševikų valdžios metais slapstėsi, dirbdamas vežėju,o užėjus vokiečiams bendradarbiavo su lenkų pogrindžiu. Tačiau neteisingai įskųstas, buvo pačių lenkų Armijos Krajowos (AK) teismo nuteistas sušaudyti. Tačiau jį pažinojęs kitas Vilniaus AK veikėjas Sergiej Piaseckij,tapęs šio romano pagrindiniu herojumi, turėjęs jį nužudyti, įsakymo neįvykdė. Tik po karo J. Mackiewiczius emigracijoje Garbės teismo buvo išteisintas.

J. Mackiewiczius, emigracijoje dalyvavęs J. Giedraičio (Jerzy Giedroyc) leidžiamoje Paryžiuje „Kultūros“ leidinyje, laikėsi tos pačios nuomonės, kaip ir J. Giedraitis, kad Lenkija turi gerbti tų Vidurio ir Rytų Europos tautų, kurias ji valdė, nepriklausomybės siekį ir jų lygiateisiškumą. Anot Czeslawo Miloszo, ne jis pats, o būtent J. Mackiewiczius buvo paskutinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis.

Romanas buvo parašytas emigracijoje 1969 metais. Komunistinėje Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje bei visoje Sovietų Sąjungoje, jis buvo draudžiamas publikuoti. Tai neįprastas istorinis – filosofinis romanas, pagrįstas autentiškais faktais, kurio dalyviai istoriniai asmenys veikia 1941–1944 m. vokiečių užimtose teritorijose – dabartinėje Lietuvoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje. Autorius romanui ilgai rinko medžiagą, pasinaudojo dešimtimis lenkų, vokiečių, britų, amerikiečių, rusų ir net lietuvio istoriko Z. Ivinskio parašytais veikalais. J. Makiewiczius šalia įprastos romano fabulos, vilniečių ir Vilnijos žmonių gyvenimo nuolatinėje baimėje, kai garsiau buvo negalima net kalbėti, pateikia daugybę istoriniais dokumentais paremtų faktų, pradedant Teherano konferencija, bandymais nužudyti A. Hitlerį, paminėdamas rusų generolo leitenanto A. Vlasovo veiklą vokiečių pusėje, atskirų nacių vadų nesutarimus ir požiūrius į užkariautas rytų Europos žemes.

Autorius kritiškai vertina ir AK veiklą ir jos vadovybę,raginusią nekariauti su sovietų partizanais, o tik su vokiečiais ir jų kolaborantais, tame tarpe ir su lietuviais. Pažerta nemažai kritikos ir Vakarų sąjungininkams, ypač veidmainiškai W. Churchillio politikai, kai jis pataikavo J. Stalinui ir darė tam nuolaidas, atiduodamas sovietams ir Baltijos valstybes ir ir Lenkiją ir apskritai visą rytų Europą.

Romane yra daug veikiančių įvairių tautybių asmenų, kurie tikrai egzistavo. Vieni jų kolaboravo su vokiečiais, kiti su sovietų agentais, treti priklausė lenkų partizanams arba generolo Plechavičiaus rinktinei, baltarusių savigynos būriams, laviravusiems tarp vokiečių ir sovietų. Minimi ir Vilniaus lietuvių saugumo veikėjai siekę bendradarbiauti su lenkų AK kariais,bandę išlaisvinti iš vokiečių gestapo lenkų kariškį, kai karas jau ėjo į pabaigą ir provokiška generolo P. Kubiliūno veikla, Plechavičiaus karių susirėmimai prie Turgelių ir kitose Vilnijos vietovėse, lietuvių inteligentų išvežimas į Štuthofo stovyklą, kai naciams nepasisekė surinkti lietuviškos SS divizijos.

Autorius savo akimis matė, kaip Vilniuje buvo elgiamasi su žydais, kokie siaubingi dalykai vyko Paneriuose, kaip vieni žydų gailėjo ir gelbėjo juos, pavyzdžiui, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje ar Pranciškonų vienuolyne, o kiti juos skundė ir dalijosi bei spekuliavo jų atimtais turtais. J. Mackiewiczius buvo vienas iš nedaugelio, kuris dalyvavo sovietų įvykdytų tūkstančių lenkų karininkų žudynių vietoje Katynėje ir apie tai liudijo Vakarų visuomenei, nors ilgą laiką tiek rusai, tiek vakariečiai sąjungininkai šį nusikaltimą priskyrė vokiečiams.

Jozefo Mackiewicziaus romanas „Nereikia garsiai kalbėti“ geriau už bet kokį istorijos vadovėlį padeda suprasti, koks buvo Vilnius ir Vilnija siaubingo karo metais, kas buvo vilniečiai ir ką jie turėjo iškęsti ne tik iš okupacinės vokiečių valdžios, bet ir iš savų bei svetimų, atvykusių į šį kraštą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"