TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neringai (ne)reikia kirptis

2014 03 05 6:00

Pavasario dvelksmas nejučia praskaidrina kasdienybę ir priverčia po pilkos žiemos pažiūrėti į veidrodį, atsinaujinti ir įkvėpti gaivaus oro. Tačiau Lietuvoje gyvena tokia visų labai mylima ir dievinama panelė Neringa, kuri nebepamena, kada atėjus pavasariui turėjo progą džiaugtis nauja išvaizda. Kasmet ji mato save veidrodyje ilgais susitaršiusiais plaukais ir dairosi šukų. Jų neradusi paneria pirštus į garbanas, ir ilgi nagai stringa ties kiekvienu sruogų tumulu.

„Apšepusi kaip urvinis žmogus“, - suniurna Neringa. Bet žmonės jau taip seniai ją tokią mato, kad nė nebeįsivaizduoja jos dailiai supintomis kasomis ir su prancūzišku manikiūru. Todėl kai vieną dieną Neringos globėjai nutarė pagaliau ją nuvesti į kirpyklą, kilo didžiulis triukšmas. Jeigu turėtų žmogišką pavidalą, Neringa būtų suprasta ir išgirsta - juk kiekviena moteris nori atrodyti gražiai bei tvarkingai. Tačiau ši Neringa - ypatinga. Ji - milžinė, atsigulusi tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Jos plaukai - miškai, antakiai - krūmynai, nagai - kadaise švarios buvusios pievos.

Neseniai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija pradėjo vykdyti didžiulę miškotvarkos programą, pagal kurią jau kertami pusiasalio medynai, ir ši veikla sulaukia vis didesnio neigiamo atgarsio. Esą pražūtinga ir vandališka kirsti suaugusius medynus, kuriuos žmonės savo grublėtomis rankomis sodino. Stabdė keliaujantį ir kaimus laidojantį smėlį. Kuo daugiau Neringos sruogų krinta ant kirpyklos grindų, tuo didesnis žmonių pasipiktinimas kyla. Miškų kirtimų nepateisina ir vietos gyventojai.

Neatsitiktinai pasirinkau Neringos-merginos alegoriją. Pažvelkime į Neringą ne kaip į negyvą daiktą, gamtos mauzoliejų, tvoskiantį naftalinu, o kaip į gyvą organizmą, kuris pastaruosius šimtmečius pats savaime neegzistavo, jį nuolat keitė ir kūrė žmonės. Tuo Kuršių nerija ir yra išskirtinė, ji - gamtos ir žmonių kūrinys.

Kadaise Kuršių nerija apskritai buvo tik smėlėta juosta su smilčių audromis. Tačiau natūraliai susiformavus mišku apžėlusioms parabolinėms kopoms, ėmė rastis vis įvairesnė gyvybė. Miškai glaudė žvėris, sirpino uogas, saugojo nuo smilčių, todėl prieglobstį rado ir žmonės.

Ir žmonės sunaikino tą gamtos sukurtą oazę, masiškai iškirsdami medynus, ypač per Septynerių metų karą XVIII amžiuje. Tada prasidėjo didžiosios blogybės: smėlio pustymas ir nuolatinė žmonių kova su juo.

XIX amžiaus pabaigoje imta atsodinti miškus, pradėtas formuoti apsauginis kopagūbris, neleidžiantis vakarų vėjams tvindyti pusiasalio gilumos smėlio jūra. Neringą XIX amžiaus pabaigoje tvarkė ne diletantai, o profesionalūs to meto kraštovaizdžio „dizaineriai“ ir „vizažistai“.

Vokiečiai sistemingai ir metodiškai apželdino didžiąsias kopas kalnapušėmis. Šie neaukšti, bet labai tankūs medžiai yra atvežtiniai, jie buvo naudojami tik kaip natūrali kopas tvirtinanti „techninė priemonė“. Dėl estetikos buvo numatyta spygliuočių medynus paįvairinti lapuočiais.

Tik Neringa nebuvo pasirengusi dviem pasauliniams karams, kaip ir ją dailinę gamtos dizaineriai. Po Pirmojo pasaulinio karo sudėtingi ir preciziški miškininkystės darbai dar buvo tęsiami vokiečių, tačiau po Antrojo nebeliko darbų tęstinumo. Neringa paraudonavo nuo sovietinio mentaliteto pudros ir buvo priversta ištisus dešimtmečius sėdėti vizažisto kėdėje.

Mat pokario miškininkai nebeturėjo progos susipažinti su vokiška medžiaga. Niekas nebežinojo, ką Kuršių nerijos kraštovaizdžio statkevičiai buvo sumanę, kokie buvo jų ateities planai, kokio rezultato tikėtasi. Todėl imta beatodairiškai Neringai auginti plaukus. Sodinti miškus. Tarsi jie savaime yra privalomas atributas.

Buvo pamirštas vienas paprastas dalykas: ilgai nekerpamų plaukų galiukai šakojasi ir atrodo nebegražiai. Taip natūralios Kuršių nerijos palvės tapo menkaverčiais krūmynais apaugusiais plotais. Prieš dešimtmečius sodintos kalnapušės paseno, ėmė džiūti ir virto sausomis parako statinėmis.

Tas ekstremalus makiažas, kai tik auginama, sodinama, bet nekoreguojama, Neringą ir pavertė laukine moterimi, pamiršusia elementarią depiliaciją. Ir žmonės prie tokios priprato, todėl dabar už širdies griebiasi dėl kiekvieno ant žemės nukritusio plauko.

O nevertėtų taip reaguoti. Pernai rudenį pradėtas vykdyti pusiasalio miškotvarkos planas yra dešimtmečio darbas, juo norima ne subjauroti Neringą, o ištaisyti sovietmečio stagnacijos klaidas.

Neringai tiesiog reikėjo kirpyklos. Juk ne apšepusia ja žavėjosi XIX amžiaus pabaigos žmonės. Ne brūzgynais ir šernų labirintais tapę kalnapušynai, o gamtos didybė, erdvės privertė panikos apimtą bėgti pirmą kartą kopose nerijoje apsilankiusį rašytoją Thomą Manną.

Reikia suvokti, kad smėlio pustymas ir keliaujančių kopų prakeiksmas Kuršių nerijai nebegresia. Gresia kas kita: prarasti tai, kas ir buvo vadinama Šiaurės Sachara, Baltijos Karakumais ar rojaus prieangiu. Neringa niekada nebuvo „O lia lia pupytė“. Bet nebuvo ir valkata. Kuršių nerija buvo Fata Morgana, mistiška ir epinė vieta, kuriai net suteiktas žmogiškasis legendų herojės vardas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"