Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Nesibaigiantis atsivertimas

 
2017 01 22 9:02

Kuo daugiau savęs atiduodame Viešpačiui, tuo labiau Jam leidžiame veikti  mumyse. Tai – mūsų nesibaigiančio žemėje atsivertimo viltinga tąsa.

Atsivertimas – širdies ir mąstymo kardinalus pasikeitimas veikiant malonei. Neįmanoma įvykdyti Kristaus kvietimą „Atsiverskite, nes čia pat Dangaus Karalystė!“ (Mt 4, 17) vadovaujantis vien savo asmeninėmis pastangomis. Jei žmogus iš tiesų nori paklusti Jėzui, tada jau šis noras keistis yra liudijimas, kad ne jis pats yra šio vidinio dvasinio atsivertimo autorius, bet Tas, kuris nuolat ieško sielų, kurios galėtų priimti Jo perkeičiantį tiesos žodį; kuris atveria antgamtinių neregimųjų dalykų paslapčių uždangas tiems, kurie, priimdami naujojo suvokimo šviesą, sako: „Tikrasis pasaulis – ne tas, kurį kasdien matome, bet tas, į kurį mus veda Kristus. Tačiau, pasibaigus šiam gyvenimui, nepasiektume kito, jei, gyvendami žemėje, nesektume Jo pavyzdžiu ir ignoruotume Jo dieviško mokymo dėsnius“.

Pasak teologo Herberto Vorgrimlerio (Herbert Vorgrimler), Karlo Rahnerio mokinio, „malonė teikia prasmės pilnatvės Dievo ateityje viltį; ji taip pat leidžia įžiūrėti gyvenimui priešiškas laikysenas – atsivertimą, kai atsisakoma orientuotis į vartojimą ir prisiimama atsakomybė už kūriniją“. Taigi savo prasmingą dabartį bei ateitį su Viešpačiu kuriame čia ir dabar, kai savo vartotojiškų stereotipų liekanas maldoje atiduodame Jam, kad Jis Pats į mūsų laipsniškai laisvėjančias širdis galėtų laisvai įžengti bei joms vadovauti, ir mes suprastume, jog mūsų visų tikrasis pašaukimas – vaikščioti Dievo Artumoje (Ps 56, 14), kurios šviesa dėl Išganytojo aukos Golgotoje yra nepalyginamai ryškesnė už tą, kuri švietė pirmiesiems tėvams Edeno sode.

Kai kas gali šitaip samprotauti: „Jei Dievo Sūnus už mus mirė ant kryžiaus, tuomet Jo mirtis ir prisikėlimas iš numirusių savaime nulemia mūsų amžinybės perspektyvą, nes Jis realiai mus visus išgelbėjo, ir todėl mūsų asmeninis atsivertimas – Jo priėmimas į savo širdį nebėra esminis dalykas...“ Iš tiesų dabar viskas priklauso nuo mūsų vidinio apsisprendimo. Kai stengiamės maldingai tikėjimu pažinti Apreiškimo faktą: Jėzus tiktai iš meilės mums kankinio mirtimi pašlovino Tėvo valią, tada mūsų atsakas į šį įvykį tegali būti vienintelis: „Viešpatie, be mūsų sutikimo Tu mus sukūrei ir atpirkai. Bet kad turėtume dalį Tavo Velykų prisikėlime, mūsų sutikimas sekti Tavimi liudijant savo tikėjimą darbais yra toks svarbus kaip Tavo įvykdytas Atpirkimas. Juk jei sąmoningai atsižadėtume Tavęs ir tiesos kelio, visos Tavo pastangos mus išgelbėti iš juodžiausios tamsybės (2 Pt 2, 17) bei amžinos pragaišties (2 Tes 1, 9) atrodytų kaip nepasiekusios galutinio tikslo. Taigi Tu, Jėzau, atlikai svarbiausią išganymo Darbą Visatoje. Todėl kasdieniais veiksmais atsiliepiame į Tavo kvietimą: „Sek mane!“, ir tai esame pašaukti daryti, kol tik pajėgsime...“

Dievas labiausiai gerbia mūsų laisvę, nes dėl mūsų daromų klaidingų sprendimų apriboja savo visagališką veikimą. Jei norėtų, Jis galėtų iškart sustabdyti daromus neprotingus žmonių poelgius, kurių padariniai gali būti lemtingi, bet Jis leidžia jiems kartais taip skaudžiai klysti, kad, atrodo, juos nuo Dievo meilės skiria šviesmečiai. Vis dėlto Jis ir iš jų suklydimų gali „išpešti“ naudos, tai yra, artėjant jų gyvenimo finišui, suteikti paskutinę progą gailėtis... O, tai būtų tikroji metanoja – atsivertimas, viską lemiantis radikalus posūkis Dievop.

Dažnai mažuose dalykuose darome kompromisus su savo sąžine, manydami, kad tai – mažmožiai, neverti didesnio mūsų dėmesio. Pavyzdžiui, kai apšnekame savo kolegas; išsisukinėdami nuo tiesaus atsakymo, pameluojame; pavydžiai vertiname tuos, kurie Dievo suteiktus gebėjimus panaudoja tikslingai veiklai ir pranoksta mus, o mes dėl įsileistos pavydo tamsos užmirštame, kad esame kūrybingi kitose gyvenimo srityse. Taigi Dievo akyse lygindami save su kitais, nusidedame, nes, užuot pasidžiaugę geranoriška artimo veikla, nejučiomis pritariame pavydo mintims, kuriomis pirmiausia kalame pleištą į bendravimo su Dievu santykius...

Taigi mums reikia nuolatinio vidinio atsivertimo – kasdienio maldingo sąžinės tyrimo, kad, malonei veikiant, ne tik pastebėtume savo dvasines dėmes, bet pajustume, kad pradedame jų bodėtis visa savo esybe, norime vengti net aplinkybių ar galimybių, kurios vėl mus atvestų į vidinį konfliktą su savimi... Tai – laimėjimas, nes neseniai dėl vidinio aklumo pateisindavome savo mažus „griekus“, o dabar ne tik per išpažintį dėl pasitaikančių suklydimų gailimės, bet į savo vidinį pasaulį įsileidžiame dievišką gailestingumą, kuris veikia kaip bumerangas, – visas savo klaidas atiduodame Jėzui, o Jis savo ruožtu be paliovos per Dievo žodžio skaitymą, maldą, per Mišias vienijimosi su Juo bei tikinčiaisiais metu bei įkvėpimus naujai ragina su išlaisvėjusiu jautrumu įsiklausyti į tuos aplinkinių rūpesčius, kuriuos mažinti per mus nori Jis Pats.

...Pasaulis gražus, bet neleiskime, kad jis mus užvaldytų. Dievas visais požiūriais gražesnis. Gyvenkime atsivertimu.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"