Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Neskubėkime naikinti visų urėdijų

 
REKLAMA  •  2017 01 17 15:57

Pirmoji naujojo aplinkos ministro Kęstučio Navicko iniciatyva apmokestinti vienkartinius kavos puodelius, švelniai tariant, ėjo pro šalį, antroji – reformuoti valstybinių miškų valdymą – mano nuomone, taip pat nežiba. Ministro lengvų pergalių paieška – suprantama, bet juk šnekame ne tik apie pinigus.

Valstybės kontrolė, atlikusi valstybės valdomų įmonių veiklos ir grąžos valstybei vertinimo auditą, pabrėžė, kad valstybinis miškų ūkio sektorius Lietuvoje yra nepakankamai skaidrus ir efektyvus. Kritiškai jas vertina bei konsolidavimą siūlo ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO), kurios nare siekia tapti Lietuva. Tačiau tai tik rekomendacijos, kurios remiasi tik ekonomine nauda.

Pirma, kiek keista, kad pirmiausia ministras imasi reformos toje srityje, kuri toli gražu nėra blogiausia. Juk urėdijos dirba pelningai, o tai toli gražu nėra kiekvienos valstybinės įmonės požymis. Be to, urėdijų pelno rezultatai nėra blogi. Ar gali būti geresni? Žinoma, kad gali. Visada gali. Tai tobulinkime sistemą, darykime ją efektyvesnę, bet kam griauti viską, net aiškiai nežinant, ką sukursime vietoj to ir dėl ko?

Miškai, jų priežiūra ir valdymas nėra ir negali būti vien tik ekonominės naudos siekimo objektas. Tai mūsų plaučiai, rekreacija, gyvūnijos ir augalijos egzistavimo plotai ir tik nedidele dalimi ekonominės naudos, gaminant medieną, sfera.

Antra, labai jau tipiškas ministro, tarsi verslininko, mąstymas: viską vertinti tik iš ekonominės naudos pozicijų, ignoruojant didžiulę naudą, kurią visuomenė ir gamta gauna turėdama gerai sutvarkytus miškus.

Nebijau pasakyti, nes žinau, kad sugrūsti visas urėdijas į vieną įmonę, nurėžti urėdijų gebėjimą bei motyvaciją organizuoti tiek miškų plotų tvarkymo, priežiūros, plėtojimo, tiek medienos rengimo ir pardavimo darbą efektyviai ir centralizuotai – sena kai kurių verslo struktūrų svajonė. Jiems atrodo, kad taip bus lengviau užsitikrinti išskirtines sąlygas savo verslams bei daryti įtaką valstybinių miškų valdymo sričiai, kuri iš esmės taps monopolinė. Jiems gal ir bus geriau, tačiau ar geriau bus mums visiems?

Trečia, urėdijų valstybei generuojamas pelnas yra faktas. Valstybė nė cento nemoka sistemai išlaikyti, nes ji išsilaiko pati. Iš miškų sistemos uždirbtų pinigų skiriamos lėšos miškų plėtrai, rekreacinių plotų, infrastruktūros kūrimui bei priežiūrai ir t. t. Koks turi būti santykis tarp pinigų, skiriamų šiems tikslams, ir pinigų, atiduodamų valstybei – gali ir turi būti diskusijų objektas. Tai diskutuokime ir tobulinkime, o ne griaukime, net nežinodami dėl ko.

Kalbėdami apie miškų valdymą juk nekalbame vien apie pinigus. Jeigu urėdijų tikslas tebūtų kuo didesnis pelnas, tereikėtų kasmet kirsti vis daugiau medžių. Faktas, kad to nenorime, nes tikslas yra gausinti miškų plotus, didinti jų vertę (visais atžvilgiais, ne vien ekonominiu), išsaugoti ekologinę pusiausvyrą ir t. t.

Tikrai nesu iš principo prieš sistemos tobulinimą. Jeigu ministras mato, kad jos reikia – tai Jo teisė, bet man norisi, jog tai būtų daroma gerai apgalvojus, su aiškiai įvardytais tikslais ir siekiais. Nes dabar tėra pasakyta visai nedaug: kad kai kurie urėdai per ilgai dirba urėdais, kad vienos ar kitos urėdijos galbūt galėtų dirbti geriau ir, kad galbūt per daug žmonių dirba administracinį darbą. Jeigu problemos tik tokios – labai keistas noras viską sugriauti. Jei pacientui sloga, niekas nepuola pjauti kojos, bet miškų tvarkymui bandoma taikyti būtent tokį metodą. Bent jau toks įspūdis susidaro.

Jeigu viena ar kita urėdija, kaip teigiama, dirba nuostolingai, reikia žiūrėti konkrečiai dėl ko. Jeigu vienas ar kitas urėdijos vadovas arba darbuotojas dirba ilgą laiką, tai tikrai nereiškia, kad dirba blogai. Esminis klausimas yra, kaip Jie dirba? Miškininkų darbas yra kartu ir gyvenimo būdas. Teigti, kad miškininku ar urėdu dirbančio žmogaus minusas yra jo ilga patirtis – absurdas, kvailystė ir paprasčiausia nepagarba žmonėms, skyrusiems ilgus savo gyvenimo metus miškų puoselėjimui.

Laukiu, kol naujasis ministras pateiks platesnį planą, kaip žadama vykdyti reformą, kokios bus jos sąnaudos, kokia planuojama nauda, kokią įtaką tai padarys tolesnei valstybinių miškų plėtrai, priežiūrai, infrastruktūros plėtrai ir t. t. Kokią įtaką tai turės privačių miškų valdymui ir bendros skirtingų nuosavybių Lietuvos miškų ateičiai? Ekonominiai argumentai tikrai yra svarbūs, bet jie nėra vieninteliai. Turės išlikti vadovai, kurie dirbs vietoje. Turės turėti ir darbo vietą, o ar pastatas vadinsis „urėdija“ ir pareigos „urėdas“ – čia jau antraeiliai dalykai. Pagrindinis dalykas yra mūsų požiūris į žmones, kurie ilgus savo gyvenimo metus skyrė Lietuvos miškams.

Viską įvertinus, kol kas ministro K. Navicko iniciatyva greitai griebti valstybinę miškų sistemą už gerklės labiau primena politinį veiksmą, nei rimto profesionalo siekį kažką keisti. Jau esu ne kartą minėjęs, kad radikalios pertvarkos verkiant reikalauja šalies atliekų bei kiti sektoriai, kur valstybė kone kasdien praranda milijonus eurų bei toliau teršia gamtą. Bet ten lengvų pergalių nepasieksi.

Valentinas Mazuronis, Europos Parlamento narys

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"