TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neskundžiamieji, nepakaltinamieji, šventieji ir visi kiti

2012 01 27 6:00

Ar turi būdų išlikti demokratija, kuri nevykdo teismų sprendimų, o politikai ir šiaip besijaučiantieji teisūs gali spardyti kojomis teismų duris? Vargu. O ar gali demokratija gyventi, turėdama tokius teismus ir teisėsaugos sistemą, kurie tyčiojasi iš piliečių, įžeidinėja jų protą ir į abejones dėl akivaizdžių kvailysčių atkerta: mes visiškai laisvi, nepriklausomi ir galutiniai?

Populiarumų skirtumai

Galutiniai ir neskundžiami teismo sprendimai, o ypač visiškai nepriklausomi nepriklausomų prokurorų veiksmai tiriant rezonansines bylas arba jų netiriant jau seniai tapo ne tik anekdotų objektu. Didelė dalis visuomenės jais netiki ir teisininkų mantijas dėvintieji veltui guodžia save, esą Seimo reitingai dar mažesni. 

Seimas, kitaip nei teismas ar prokuroras, yra labai stipriai priklausomas ir nuo visuomenės nuomonės, ir nuo socialinių realijų. Pagaliau kad ir ką kas rėkautų - tai demokratinė institucija. Nei vienoje kitoje valstybės institucijoje ar net savivaldybėje žurnalistai ar šiaip leidimą gavę ekskursantai taip laisvai negali pasivaikščioti. Už Seimo nario tikrą ar tariamą negerbimą pagal atskirus baudžiamuosius ar administracinės teisės paragrafus nebaudžiama. Tiesa, krašte faktiškai gali būti nubaustas už laišką nesveikai susireikšminusiam prezidentui, kurio šis net neperskaito, bet tai atskira tema. 

Seimo nariai nesirengia spec. drabužiais ir ant galvų nesimauna togų. Jų nuomonės nepaskelbtos biblinėmis tiesomis. Jie nelabai gali paskutiniu ir lemiamu taukštelėjimu atsiųsti prie durų antstolį arba policiją su atitinkamais nurodymais. Vienos ar kitos partijos, tebūnie ir viso parlamento (nors tai absurdas) populiarumo svyravimai - bemaž normali demokratijai būsena.

O štai tie iškilūs, nepriklausomi, spec. drabužiais ir amuletais apsikarstę išminčiai - visai kas kita. Kiekvieną savo žodį, skyrybos ženklą ir net veido raumens kryptelėjimą galutine tiesa laikantieji neturi prievolės paisyti nieko, išskyrus kodeksus ir bendruose pasitarimuose išgvildentus jų išaiškinimus. Vadinamosios etikos komisijos praktiškai reikalingos nebent tam, kad jų nariai turėtų iš ko gyventi. 

Jei didelė visuomenės dalis laiko neteisiu parlamentarą - jo nerinks ir dar išplūs įkandin. Jei ji mato, kad į akis meluoja chamas su sutaną primenančiu apdaru ir toga ant makaulės - padėtis sudėtingesnė. Vienas toks nepriklausomas leidžia prigąsdintą merginą laikyti belangėje bemaž metus be kontakto su išore. Kitas, dar nepriklausomesnis, neskaitydamas pasirašinėja sankcijas klausytis žurnalistų telefoninių pokalbių ir sekti korespondenciją. Dar vienas (tiksliau - viena) paleidžia teismo salėje kontrabandos guru. Tie, kurie yra patys nepriklausomiausi ir iškiliausi, jau aiškina ne tik įstatymus, bet ir koncepcijas, deklaracijas ir nuomones. O Konstitucinio Teismo pirmininkas išdidžiai papasakoja, kad ankstesnių išaiškinimų nesupratę įstatymų rengėjai turi būti baudžiami. Patikslinančios Irano ajatolų fatvos kol kas neskelbiamos, bet dar ne vakaras. Kai visuomenė tokių galutinių tiesų skelbėjais nebepasitiki - iškyla labai rimta bėda. Ji vadinasi - valstybės monopolijos vykdyti teisingumą praradimu. Tokios štai skirtingos seimūno ir teisėjo nepopuliarumo kainos.

Gardu iš principo?

Šiandien galima šimtą ir dvidešimt kartų kartoti poterius apie teismų nepriklausomybę ir jų iškalbų šventumą, keikti kokią nors Neringą Venckienę, kad ir kokia ji ten būtų (niekada nemitingavau prie Garliavos tvorų). Galima jos rėmėjus ir visus, kas netiki teismais, vadinti minia, mafijos papirktais kvailiais arba tiesiog apšaudyti guminėmis (o gal tikromis?) kulkomis. Taip būtų išspręsta viena ar kita byla, bet problema niekur nedings.

Įsivaizduojate, kokią įdomią dilemą tektų spręsti iškiliems mūsų teisininkų bendruomenės etatiniams bylotojams - Egidijui Kūriui ir Vytautui Nekrošiui, jei galutinis ir neskundžiamas asmenų su togomis ir amuletais pasitarimas nutartų: ant stalo gulinti mėšlo krūva yra vitaminų kupinas tortas ir jo nedelsiant nesuvalgymas reiškia nepagarbą aklajai Temidei bei jos tarnams? Nė kiek neabejotina, kad įžeisti švento ir galutinio verdikto ryžtasi nebūtų. Klausimas tik vienas - ar jį vykdant būtų nustatyta pilietiškai ori mina, bijant įžeisti teismą ir rodant pavyzdį nesusipratusiai "miniai", ar galbūt būtų nusižengta principams ir veideliais nuslinktų kokie nepasitenkinimo šešėliai? Kas gardu iš principo teoriškai, ne visada lengvai susivirškina. Todėl matant, kaip lengvai kai kas nustato gelžbetoninius snukius ir aiškina apie besąlygišką pagarbą togos ir mantijos turiniui, nežinai - šypsotis ar apsivemti.

Kalti politikai

Žinoma, padėtis, kai į akis besijuokiantys ir kiaulės akimis iš po togų žiūrintys veikėjai atvirai siautėja - atsirado ne iš niekur. Ją ilgus metus toleravo "savo reikalais" užsiėmusi politinė klasė. Salamakinų komisijose apie mergų "kabinimo" ypatumus ir panašias bulvarines įdomybes besiriejantys Seimo nariai, nurodymus "saviems" teisėjams už uždarų durų dalijantys prezidentai negalėjo ir turbūt dabar negali nieko pakeisti. Todėl nei viešai demaskuoti sankcijų štampuotojai, nei su jais susimokę prokurorai niekuo nerizikuoja. Blogiausiu atveju, kas nors nelabai prasmingai išsišoka parėkavimais apie "teisinę chuntą", iš kurių niekas neseka - nebent dar viena dingstis pasirodyti ekrane minėtiems "bylotojams".

Visi formalūs įgaliojimai ir normos tam yra. Konstitucijos 112 straipsnyje įtvirtinta, kad apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus atleidžia Respublikos prezidentas; Lietuvos apeliacinio teismo teisėjus atleidžia Respublikos prezidentas Seimo pritarimu, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus atleidžia Seimas Respublikos prezidento teikimu. Teisėjas gali būti atleidžiamas iš pareigų: savo noru; kai pasibaigia teisėjo įgaliojimų laikas arba jis sulaukia įstatymų nustatyto pensinio amžiaus; dėl sveikatos būklės; kai teisėjas išrinktas į kitas pareigas arba jo sutikimu perkeltas į kitą darbą; kai savo poelgiu pažemina teisėjo vardą; kai įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis. Dėl prokurorų viskas dar paprasčiau, tačiau esminių permainų visuomenė nejaučia, kaip nejaučia ir pagarbos, kurios reikalauja vadovėlių cituotojai. Tad net jei N.Venckienė ir yra velnias su ragais, sunku ką nors įtikinti, kad ji kėsinasi sugriauti kažką didingo, tobulo ir žvilgančio. 

Realiai ta sistema, kurios griūtimi gąsdina iškilūs teisės korifėjai ir baisiai atsakingus bei pilietiškus vaizduojantys politikai, etatiniai prokuratūrų ir saugumų apatinių skalbėjai "žurnalistai" - atsiduoda pelėsiais ir pūvančių lavonų tvaiku. Norėčiau pasižiūrėti, kaip prokuratūros ir teismų šventumą šiandien ginantiems ruporams pavyktų surinkti bent nedidelį mitingėlį su plakatais "Šalin rankas nuo jų ekscelencijų". O juk turėtų pavykti, jei seniai sistema besibodinčiųjų pusėje tikrai tik "violetinė minia" ir mistinis kriminalinis sąmokslas. Jei darbais pelnyta sveikos visuomenės dalies pagarba, tai kur gi ji ir kodėl jos niekas neregėjo?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"