TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nesolidi užsienio politika

2012 04 14 9:32

Prezidentės Dalios Grybauskaitės sprendimas nedalyvauti Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio kitą antradienį Varšuvoje rengiamame posėdyje, kuriame su Baltijos valstybių vadovais žadama aptarti pasirengimą NATO viršūnių susitikimui Čikagoje, vėl kelia klausimus apie krašto užsienio politikos prioritetus.Tiesa, per prezidentės kadenciją jie kartojasi periodiškai.

Iš pradžių, 2009-ųjų rudenį, kilo šurmulys dėl valstybės vadovės susitikimo su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka. Tuomet D.Grybauskaitės adresu skambėjo priekaištai, kad negražu duoti ranką krauju suteptai rankai, kad išduodama baltarusių opozicija ir remiamas A.Lukašenkos režimas. Tačiau Lisabonos sutartyje yra numatytas Europos Sąjungos (ES) šalių narių bendros užsienio ir saugumo politikos kursas, kurio kryptis ir lėmė Baltarusijos vadovo vizitą į Lietuvą. Tad toks susitikimas buvo tik ES politikos veiksmas.

Netrukus atsistatydino užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, mat prezidentė pareiškė juo nepasitikinti. D.Grybauskaitė taip ir nesugebėjo paaiškinti savo poelgio motyvų, tik lakoniškai pasakė, kad užsienio politika yra itin svarbi valstybės interesams ir negali tapti ministro politinės savireklamos įkaite. Tai galėjo būti nurašyta nesutarimams tarp asmenų ar Konstitucijos teiginiui, jog Respublikos prezidentas "sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus", tad pats ir renkasi, su kuo jam dirbti.

Lygiai prieš dvejus metus sulaukėme kito keisto D.Grybauskaitės sprendimo - vietoj savęs deleguoti premjerą Andrių Kubilių į Prahoje vykusį Jungtinių Valstijų prezidento Baracko Obamos ir Vidurio bei Rytų Europos vadovų susitikimą. Tuomet prezidentės atstovas spaudai pareiškė, kad tai esanti tik vyriausybių vadovų darbo vakarienė ir dauguma joje dalyvausiančių - premjerai. Replikuodamas parlamentaras Petras Auštrevičius teigė, jog dėl prezidentūros pozicijos "apžvalgininkams ir politikams lieka plati erdvė interpretuoti".

Dabar vėl (jau ne pirmą sykį) iš prezidentūros - jokio rišlaus atsakymo. Prezidentūra sprendimą nevykti į Varšuvą aiškina tuo, kad NATO viršūnių susitikimo Čikagoje klausimus prezidentė su Lenkijos ir Latvijos vadovais jau aptarė. "Pamirštama", jog tokio pobūdžio renginio akcentas yra ne tiek turinys, kiek faktas, kas jo iniciatorius. Šiuo atveju tai - Lenkijos prezidentas. Būtent ši aplinkybė ir nuteikia nekaip. D.Grybauskaitė aštrina ir taip įtemptus dviejų valstybių santykius. Akivaizdu, kad šis žingsnis tik pakenks Lietuvos ir Lenkijos santykiams. Atrodytų, tokioje situacijoje vertėtų elgtis priešingai - bandyti įvairiais susitikimais ieškoti suartėjimo galimybių. Juk prezidentė, kai prieš trejus metus kilo vežėjų krizė, paskambino Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui ir stengėsi sureguliuoti sunkią padėtį.

Arogantiškas D.Grybauskaitės mostas izoliuoja Lietuvą regione. Tai verčia klausti, kas darosi su mūsų užsienio politika. Juk savo inauguracinėje kalboje prezidentė pareiškė: "Tvirtas ir nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik įsivaizduojamą Lietuvos lyderystę euroatlantinėje erdvėje." Tačiau Lenkijos dienraščio "Rzeczpospolita" apžvalgininkas Jerzis Haszczynskis, analizuodamas mūsų valstybės vadovės motyvus, kelia tokias prielaidas: "Švelnesne versija tai reiškia bet kokia kaina neleisti, kad Lenkija, be jokios abejonės, didžiausia ir gausiausia NATO šalis šiame regione, būtų lyderė, o aštresne versija - ji (D.Grybauskaitė) svajoja apie Lietuvos lyderystę. Kitaip tariant, atsižvelgiant į prezidento vaidmenį šioje šalyje, D.Grybauskaitė - lyderė."

Prisiminkime, kaip prezidento rinkimų kampanijos metu, per susitikimą su Mykolo Romerio universiteto studentais, būsimoji valstybės vadovė ironizavo, esą ES struktūrose veikiantys mūsų diplomatai dirba taip, "kad į Lietuvą grįžę Užsienio reikalų ministerijos pareigūnai galėtų pasigirti, kokie jie didvyriai". Verta pažymėti, kad D.Grybauskaitei tapus prezidente jokių revoliucijų valstybės užsienio politikoje neįvyko, o ji, atrodo, bando būti niekieno neprašoma didvyre ir klumpa ant menamos regiono lyderystės akmens.

Galėtume sakyti, jog tai šalies diplomatijos problemos, bet norėtųsi, kad tokių nesusipratimų būtų kuo mažiau ir mums nereikėtų matyti, kaip dėl keistų prezidentės sprendimų valstybės užsienio politika tampa visiškai nesolidi ir kartojamos praeityje brangiai jai kainavusios klaidos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"