TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Nesusimenkinkime!

2015 03 13 6:00

Taip jau atsitiko, kad beveik vienu metu buvo paskelbtos dvi visiškai priešingos nuomonės apie tai, ką reiškia priklausyti mažai tautai, mažai valstybei.

Vieną nuomonę, labai skeptišką, išsakė žinoma politikė Laima Andrikienė. Remdamasi pasaulinių ekonomikos tendencijų apžvalga ir demografine statistika, iš kurių aiškėja, kad dar po dešimties metų Europos Sąjungos gyventojai sudarys tik 6,5 proc. pasaulio žmonių, politikė numato, jog „Europai teks susitaikyti su mažesniu vaidmeniu pasaulyje“, o tai esą neigiamai atsilieps ES vaidmeniui pasaulyje ir galimybėms įgyvendinti savo interesus.

Dar niūresnėmis spalvomis politikė piešė mažąsias ES valstybes: Lietuvą, Latviją, Estiją ir net Lenkiją. Tos šalys, pasak politikės, „nors ir gali pasigirti sparčiu ūkio bei BVP augimo tempu, deja, globalioje konkurencijoje dalyvauti pavieniui nepajėgios. Jos yra per silpnos, o ir neįdomios, nes mažos“.

Pasirinktas keistas laikas tokiam vaizdeliui paviešinti, kai Lietuva jau puošėsi ir rengėsi švęsti atkurtos Lietuvos jubiliejines 25-ąsias metines.

Nesistebėčiau, jei taip Baltijos valstybes suniekintų koks nors Vladimiro Putino atstovas spaudai ar neprilygstamasis Lietuvos menkintojas Valdemaras Tomaševskis, ar pagaliau Lietuvos istoriją tik nuo krikšto pradedantys skaičiuoti kai kurie istorikai. Tačiau tai – asmuo, dalyvavęs kuriant dabartinę Lietuvą itin aukštu lygiu: nuo Seimo iki Europos Parlamento!

Taikliai pasakė neseniai Lietuvoje viešėjęs garsus rusų rašytojas Michailas Aiškinas, kad žmogui yra natūralu didžiuotis savo tėvyne, bet labai baisu, jei jis turi jos gėdytis...

Taip, galima sutikti su tuo, jog milijardinio pelno siekiančioms verslo korporacijoms mažų valstybių rinka „neįdomi“ (atkreipkite dėmesį: neįdomi ne pati valstybė, o tik rinka – aut.), bet ar teisinga apie šalį spręsti vien pagal jos rinkos apimtį? Argi tautos kuria valstybes tik tam, kad sukurtų patrauklesnes rinkas kaimynėms?

Kitaip mažųjų valstybių reikšmę ir vaidmenį pasaulyje mato sovietinių lagerių “universitetus“ išėjęs garsus latvių poetas, vertėjas Knutas Skujeniekas. Jo nuomone, priklausymas mažai tautai, žinoma, gerokai apsunkina fizinę egzistenciją, tačiau leidžia kur kas giliau mąstyti ne tik apie savos, bet ir apie kitų tautų, taip pat pasaulio likimą: „Tai mažos tautos „privilegija“ – jai labiau skauda, bet ji geriau mato.“ Poetas brolius lietuvius ragina nepulti į paniką, nepasiduoti pesimizmui, tiesiog žvelgti į pasaulį atviromis akimis, neužsnūsti, neužsiliūliuoti.

Atrodo, lagerių „universitetai“ geriau negu sovietinis Vinco Kapsuko universitetas išmokė studentus vertinti savo šalį, tautą, jos misiją pasauliniame kontekste.

Galbūt ekonominį, finansinį išsilavinimą įgijusiems ir atitinkamoje srityje ilgai dirbantiems žmonėms valstybė ilgainiui išties susilieja su rinka, todėl visa kita, kuo ji yra ar gali būti įdomi (istorija, kultūra, nacionalinėmis tradicijomis, nacionaliniu charakteriu, mokslo laimėjimais ir pan.), nustoja egzistuoti. Panašiai kaip žmogui, apakusiam nuo per ilgo žiūrėjimo į saulę, nustoja egzistuoti spalvų pasaulis...

Jei ir taip, apanka ne visi.

Kol karštligiškai rinkau faktus, liudijančius, kad ir mažos valstybės savo piliečiams gali sukurti padorų gyvenimą ir jaukią, korupcijos vėžio nesugraužtą aplinką (Suomija, Liuksemburgas, Šveicarija, Belgija, Danija...), Seime įvyko konferencija „25 laisvės metai“, kurioje pranešimus skaitė politikai bei įvairių sričių specialistai: finansų analitikai, ekonomistai, humanitarai, sociologai ir kt. Ten išgirdau nuomonę, apibendrinusią visa, ką buvau spėjusi surankioti: šalies konkurencingumas, išlikimo globalėjančiame pasaulyje perspektyvos priklauso ne nuo gyventojų skaičiaus, o nuo jų kokybės, t. y. nuo išsilavinimo, įgytų žinių ir gebėjimo jas praktiškai taikyti.

Tokią išvadą, suteikiančią išlikimo viltį bet kuriai mažai, tačiau išmaniai ir darbščiai tautai, konferencijoje paskelbė finansų analitikas Nerijus Mačiulis. Įdomu, kad jis nieko nekalbėjo apie šalies finansinius išteklius ar rinkos perspektyvas, daugiausia dėmesio skyrė visuomenės švietimo problemoms ir mūsų universitetų teikiamo išsilavinimo kokybei, kuri, kaip jau senokai kalbama, nebeatitinka nei valstybės poreikių, nei globalaus pasaulio iššūkių.

Būtent menkas visuomenės išsilavinimo, žinių ir gebėjimo lygis kelia kur kas didesnę grėsmę tiek didelei, tiek mažai tautai, o ne rinkos siaurėjimas dėl demografinių pokyčių.

Lietuvių tauta jau ne kartą įrodė, kad ji, įkvėpta aiškios ir taurinančios motyvacijos, nesupančiota privačių vartotojų interesų, sugeba padaryti stebuklus.

Kaip 1918-ųjų vasario 16 dieną.

Kaip 1990 metų kovo 11-ąją ir 1991 metų sausio 13-ąją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"