TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Net Dievas tinginių neremia

2015 01 11 11:00

Šiandien Bažnyčioje minima šventė kažkada buvo trijų švenčių liturginio vieneto dalimi: Kristaus Gimimo, Trijų Karalių ir Kristaus Krikšto. Dabar ji yra tapusi atskira švente, kuria Katalikų Bažnyčios liturginis kalendorius užsklendžia Kalėdų liturginį laiko tarpsnį. 

Istoriškai tai Jėzaus viešosios veiklos paminėjimas. Tradiciškai tikima, jog veikla prasidėjo Jėzui turint maždaug trisdešimt metų, o tai jau nebūta labai jauno žmogaus, žinant tai, kaip liudija senosios Romos istoriniai šaltiniai, kad penkiasdešimtmetis žmogus jau buvo laikomas senu. Tai patvirtina ir senoji žydų tradicija – vaikinai tuokdavosi, palyginus su šiais laikais, labai jauni – būdami apie 16 metų. Taigi trisdešimtmetis – pati branda. Tokie istoriniai duomenys. Juos nesunku atsekti. Evangelinis tekstas užduoda žymiai sunkesnių klausimų. Ir sunkiausias iš jų – kodėl Jėzus priėmė Krikštą iš Jono, kai jis neturėjo nuodėmės (taip nuo pat pradžios tikėjo Bažnyčia, ir tai neužginčytina).

Praėjusio šimtmečio viduryje, ypač įsisiūbavus Biblijos tyrimuose istoriniam-kritiniam metodui, šventraštiniai tekstai daug kam pasirodė abejotini, neistoriški, mitologiniai ir visaip kitaip išgalvoti, suklastoti, todėl - neverti dėmesio. Į tokių, atseit netikrų, ankstyvųjų krikščionių prifantazuotų tekstų kategoriją įėjo ir Kristaus Krikšto aprašai. Krikštijamasi nuodėmių atleidimui gauti, kai nesijaučiama nuodėmingu. Kam tai? Kam reikia atleisti nuodėmes, kai jos nėra? Čia slypi didieji teksto klausimai. Bažnyčios istorijoje atsakymų būta įvairiausių. Vieni tvirtino, jog tai solidarumas su nupuolusia žmonija. Kiti manė, jog tai tik išorinis veiksmas, formalumas. Dar kiti tvirtino, jog Jėzus savo autoritetu norėjo patvirtinti Jono teikiamo atgailos Krikšto būtinybę. Tai tik kelios iš teorijų, kurios bandė paaiškinti evangelinį tekstą. Ar jis kada nors bus paaiškintas taip, kad pilnutinai atsakytų į klausimą, kam Jėzus priėmė Krikštą, – nesiimu atsakyti. Rašinio tikslas – parodyti, jog Evangelijos tekstas tikrai yra istorinis, o ne ankstyvosios Bažnyčios „išmislas“. Aukščiau iškeltų klausimų kontekste „išgalvotasis“ krikšto faktas pačiai Bažnyčiai tampa problematiškas. Išeitų taip, kad Bažnyčia pati sau užsimovė kilpą ant sprando – sukūrė literatūrinę fikciją, kurios pati nesugeba pakankamai įtikinančiai išaiškinti. Ar taip galėjo būti? Labai abejotina. Todėl Krikšto fakto istoriškumas neturėtų būti kvestionuojamas. Įvykis prie Jordano - istoriškas, o ne mitologiškas ar literatūriškai fiktyvus.

Jėzaus krikštas nebuvo krikščionių krikštas dabartine prasme. Tai tik žodžių panašumas ir materijos sutapimas (vanduo). Jono Krikštytojo teikiamas krikštas tebuvo nuoroda į Bažnyčios teikiamą krikštą, kuris ne tik nuvalo gimtąją nuodėmę, bet ir žmogų iškelia į Dievo vaikų lygį. Žmogus, būdamas „kūnas ir kraujas“, tampa Dievo vaiku. O tai labai svarbus faktas. Teologiškai tai galėtų būti nusakoma žodžiu dieviška adopcija, įvaikinimas. Kuo krikščionis labiau susitapatina su Kristaus asmeniu, tuo jis labiau savyje įgyvendiną įvaikystę. Susitapatinimas su Kristumi, tiesa, įmanomas tik moraliniame lygmenyje. Ne ontologiniame (žmogiškos prigimties prasme). Kristaus moralė, tampanti krikščionio morale, daro jį nauju žmogumi. Sakramentai neveikia automatiškai (bent jau apčiuopiamai). Rytų teologija dažnai naudoja graikišką žodį synergia. Šiek tiek supaprastinus, lietuviškai tai reikštų bendradarbiavimą. Dievas paprastai žmogui nieko neprimetinėja „iš viršaus“. Dievo malonė – tai labiau sąlygų sudarymas, idant pats žmogus vaisingai prisidėtų prie savo amžinojo gyvenimo kūrimo. Kaip gaila, kad Dievo malonė, kuri gaunama krikščionių krikšto metu, dažniausiai užmigdoma vos ne letargo miegu. Ir kur neužmigs, jei maldos, kurią tėvai turėtų mokyti savo vaiką, patys nemoka arba, jei ir moka, tai nepraktikuoja. Tad nėra ko ir verkšlenti, kad Kristaus žadėtoji Dievo Karalystė taip ilgai neateina. Neateina, nes pats žmogus yra tingus savo išganymo veikloje. Kaip trokšta, kad kiti, pvz., valstybė, už jį viską padarytų. Tokį pat troškimą neretai suprojektuoja ir į Dievą – Dievas nieko nedaro, todėl viskas yra blogai. Labai sena ir išbandyta Bažnyčios tradicija moko: stenkis pats, tai ir Dievas padės. Tikra, gyvenime patvirtinta tiesa – Dievas tinginių neremia. Net ir tie krikščionys, kurie tvirtina Dievo malonės primatą išganomoje veikloje, atmeta taip vadinamą kvietizmą (nuo lot. quies - ramus). Pastarasis XVII amžiuje skelbė – jokios veiklos. Pasyvumas yra išganingas. Katalikų Bažnyčia tokią laikyseną atmetė kaip nesuderinamą su krikščionybe.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"