TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Net įstatymas neįpareigotų parduoti žemės

2013 12 12 6:00

Visais laikais žemės turintis žmogus buvo laikomas turtingu. Ir visi jos norėjo kuo daugiau. Nusiminusį žmogų apibūdinantis posakis - "eina kaip žemes pardavęs" - ne iš piršto laužtas. Tad suprantama, kodėl žemės pardavimo ar nepardavimo svetimiems klausimas kelia tiek aistrų.

Dabartinio žmogaus nenoras būti turtingam žemės byloja apie gerokai pakitusias vertybes. Išmainyti sklypą į prabangų automobilį, butą yra kur kad paprasčiau, greičiau, nauda lyg ir akivaizdesnė. Gerokai daugiau pastangų, darbo ir prakaito reikalauja bandymas kasmet, kasdien iš žemės gauti naudos.

Diskutuojantieji šia tema turi savų svarių argumentų. Vienų teiginiai remiasi paprasčiausia laisvo verslo logika pirk-parduok, baksnojimu į narystės Europos Sąjungoje (ES) sutartį, kuria įsipareigojome leisti pirkti žemę užsieniečiams. Kitų argumentai pagrįsti konstitucine teise į žemę, įsitikinimu, kad tai, kas brangu, kas neatskiriama nuo tautos, - neparduodama. Vieniems žemė - paprasčiausia prekė, kitiems - gerokai daugiau. Dėl tokio vertybinio skirtumo ir kyla aistros - parduoti svetimiems ar ne. Tačiau visuomet norisi palaikyti tuos, kurie įdeda daugiau širdies. Ir visada atrodo, kad jie teisesni.

Kita vertus, jei ir būtų priimtas įstatymas, leidžiantis pirkti žemę užsieniečiams, niekas savo žemę mylinčio žmogaus neprivers, neįpareigos jos parduoti. Tad ko mes bijome? Dabar atrodo, kad numatomas draudimo panaikinimas yra tarsi tiesioginis grasinimas atimti iš mūsų žemę. Bet juk taip nėra. Na, tegul galioja įstatymas, jei jau tokia narystės ES kaina. Tačiau jeigu mums iš tikrųjų reikia savo žemės, tas įstatymas ir liks tik kaip teisę turintis egzistuoti juridinis popierėlis, o ne pirkimo ir pardavimo sandoris.

Neparduokime, na ir kas, kad jis galios! Juk turime tokią teisę. Bus ir vilkas sotus, ir avis sveika. Be to, tai būtų tikras tautos vienybės, patriotizmo įrodymas, kokio paskelbus nepriklausomybę lyg ir neturėjome progų parodyti. Jei nenorėsime, niekas jokiais įstatymais neatims iš mūsų žemės. O tie, kam ji nėra brangi, jau rado būdų, kaip apeiti draudimą ir nelegaliai parduoti ją užsieniečiams. Nepamirškime, kad Lietuvoje registruotos užsienio kapitalo įmonės ir dabar gali pirkti žemę. Iš 615 šalyje veikiančių žemės ūkio bendrovių 44 yra visiškai valdomos užsienio kapitalo akcininkų. Ko tie svetimšaliai veržiasi į mūsų žemę? Pirmiausia, žinoma, dėl kainos. Lietuvoje hektaras žemės kainuoja 3-6 tūkst. litų, Vakaruose - 30-50 tūkst. litų. Tačiau svarbiausia, kad ji visa - ekologiška. Kai neseniai Lietuvos geologijos tarnyboje pamačiau Europos žemėlapį, rodantį viršutinio dirvožemio sluoksnio ir podirvio užterštumą sunkiaisiais metalais, tai prilygo akinamo prožektoriaus žybsniui į akis tamsoje. Lyg ir buvo žinoma, kad mūsų žemė gana švari, bet išvydus žemėlapyje kitų šalių užterštumą, Lietuvėlė atrodė lyg skaidrus rasos lašas. Į tokią žemę tik sodink ir derlius be jokių licencijų bus ekologiškas.

Svarstau, o kaip būtų su miškais? Turiu Dzūkijoje gabalą, bet niekas, net aukso kalnus žadėdamas, neįkalbėtų manęs jo parduoti. Mišką dzūkai mylėjo ir savu laikė net sovietmečiu, kai jis buvo atimtas. Pamenu, senelių kaime visi tyliu susitarimu ir toliau eidavo į "savo" mišką malkauti. Naminukės "bravorėlius" irgi tik savose slapčiausiose tankmėse statydavo. Kaimynai vieni kitų buvusias ribas žinojo ir jų paisė. Jei reikėdavo iš tuomet jau valdišku vadinamo miško slapčia kokį medį malkoms parsivežti, tai darydavo tik iš "savo" ploto. Buvo negražu lįsti į kaimyno teritoriją.

Miško plotai net savo vardus turėjo, buvo vadinami pagal savininkų pavardes. Kai pasakojant reikėdavo įvardyti vietą, ir sakydavo, kad, pavyzdžiui, Kaupinių miške baravykų jau pasirodė, Bingelių miške bruknės prinoko, o Stočkelių miške medžiotojai kiškį nušovė. Ir visi žinodavo, apie kurias vietas kalbama. Miškas dzūkams visada buvo savas, šildė ir maitino, todėl netikiu, kad jį išparduos. Juk užsienietis ne dėl grybavimo mišką pirks. Iškirs ir išsiveš. O tokiame jau tik bobausiai augs.

Vakariečiai net savo miškuose nemoka nei uogų, nei grybų rinkti, nepažįsta jų. Nusistebėjau, kai iš Prancūzijos vasarą grįžusi dukra papasakojo, kad su drauge iš Latvijos rytais bėgiodamos Paryžiaus priemiesčio miškuose aptiko plotus prisirpusių gervuogių. Sustojo ir skynė. Jas pamatęs stabtelėjo ir besimankštinantis prancūzas. Nustebęs klausinėjo, ką merginos čia daro, ar uogos tikrai valgomos, ir iš kur žino, kad valgomos. Pamaniau, tokiems miškas - tik brangi statybinė medžiaga. Panosėje prabangios uogos žemėn šakas lenkia, o jie net visažinio Google'o laikais nesugeba išsiaiškinti, ar jos valgomos.

Tokiems savo miško nė už ką neparduosiu. Ir man joks įstatymas nebaisus. Nes gražu, kad miškas stovi neiškirstas ir, kaip sakė Antanas Baranauskas, "net akį veria, vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria..." Iš dzūko šito malonumo niekas neatims.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"