Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Netikėčiausias įvykis

 
2017 04 02 6:00

Gamtos dėsniai turi tam tikrus harmoningus laiko procesus. Antai po žiemos žmogaus žvilgsnį stebina netikėtai prabudusi žaluma, o ne krintančių auksaspalvių lapų paletė. Amžino bei laikino grožio Kūrėjas – visos visatos simfonijos Autorius – tinkamiausiu mūsų egzistencijos laiku siuntė savo Sūnų į žemę, kuris, prieš įvykdydamas tai, kas pakeis žmonijos likimą, savo draugui Lozoriui suteikė tokią dovaną, kuri kilniausiu būdu išreiškia Dievo veikimo universalumą...

Viešpats, kuriam pavaldžios visos ligos ir amžina gyvybės priešininkė – mirtis, specialiai delsė išgydyti savo bičiulį Lozorių. Jis žinojo, kad Lozoriaus mirtis geriau nei jo išgydymas pašlovins gyvenimo Šaltinį. Jėzaus absoliutus visažinojimas Jam padėjo matyti visus būsimus įvykius, kurie mums yra uždengti nežinomybės skraiste. Nors Dievo visažinystė iki begalybės išplečia Jo veikimo ribas ir pašalina visas erdvės bei laiko užtvaras, bet tai savaip Jam suteikia ir skausmą, nes, kai jau yra įvykęs Atpirkimas, Jam sunku matyti ir pateisinti ypač tuos krikščionis, kurie, gavę malonę Jį pažinti, Jo išsižadėjo, ir jų apsisprendimas gyventi vien dėl savęs, juos negrįžtamai tolina ir nuo tikrojo „aš“ šaknų, ir nuo būsimo gyvenimo Jame...

Viskas priklauso nuo santykio su savimi, Dievu ir artimu. Kas priima Viešpatį į savo širdį negali nepriimti savęs, nes malonė skatina teisingai mylėti visa, kas išėjo iš Jo širdies ir buvo sukurta Jo gerumo rankomis. Jei nenorime Jo priimti, nenorime gyventi, nes yra vienintelis pilnas prasmės gyvenimas – Jėzus, be kurio, artėjant mirties valandai, pasirodys, kad vien tik savimi grįsta žmogaus tapatybė yra ištisai apaugusi egoizmo samanomis, kurias nuvalyti nebelieka net ir vienos laiko smilties...

Kai Lozoriaus artimieji meldėsi ir natūraliai liūdėjo, Jėzus iš pažiūros paradoksaliai dalinosi savo vidiniu džiaugsmu (plg. Jn 11, 15), idant aplinkiniai, vėliau suvokę tikrąją priežastį, pripažintų, kad taip gali elgtis tik viską iš anksto numatantis Mesijas. Taigi reikėjo, kad Lozoriaus siela paliktų kūną, ir iš jo sklindantis dvokas visiems liudytų, jog mirties neišvengiamybė yra kaip ryto saulės patekėjimas. O kai velionio siela, sugrįžusi į kūną, „išjudins“ jį nesustabdomam, bet tik laikinumu paženklintam egzistencijos proveržiui, prikeltasis Lozorius savo Geradarį dar labiau mylės; kasdien už naujos gyvybės dovaną dėkos, nes tik toks žmogus geriausiai vertina atgautą malonę, kurią brangino, buvo praradęs ir vėl atgavo.

Jėzus, prieš prikeldamas Lozorių, jo seseriai Mortai paskelbė, kad, kas Jį tiki, kai numirs, gyvybės nepraras (Jn 11, 25), tik ji bus kitoje dimensijoje, kuri daug kartų pranoks jos brolio gimimą antram žemiškam gyvenimui. Daugeliui žmonių skirta kartą gyventi, viską palikti ir keliauti Ten, iš kur negrįžtama. O Lozoriui buvo suteikta galimybė po savo antrosios mirties tapti laimingesniam nei po pirmosios...

Ant žydų veidų pasirodžiusios ašaros, bylojančios tikrą gailestį mirusiam Lozoriui ir aplinkinių gilus liūdesys, prasiskverbęs į Jo širdį ir joje sukėlęs susigraudinimo bangą, reiškė, jog Jis iš tiesų viskuo susitapatino su mumis, išskyrus nuodėmę. Bet kaip kardinaliai skyrėsi vienų žydų vertinimai nuo kitų! Vieni iš jų, išvydę Jėzaus ašaras, sakė: „Jos – gražiausias Mylinčiojo liudijimas!“ (plg. Jn 11, 36), o kiti kėlė maištingą abejonę: „Kur dingo Jo buvusi stebuklingų ženklų galia, galėjusi Lozorių pakelti iš sunkios ligos patalo? Kodėl Jis nepateisinamai vėlavo pagelbėti tam, su kuriuo Jį siejo tikri bičiuliški jausmai?“

Niekas net nedrįso pagalvoti, kad netrukus įvyks tai, kas vieniems žydams taps jų atsivertimo priežastimi, ir jie Jėzų priims kaip tą iš dangaus siųstąjį Vedlį, kuris jiems parodys tiesiausią kelią Namo, deja, kiti – dar nuožmiau burnos prieš Jį ir savo širdyse Jį jau kals prie kryžiaus...

Lozoriaus iš numirusių prikėlimas yra Jėzaus charakterio atsiskleidimas: Jis ne tik pajėgus beviltiškiausioje situacijoje rasti išeitį, bet liudija, kad mirtis greitai kapituliuos ir pamatysime, kad ji – iškamšos griaučiai, veidą prisidengusi valdoviškumo kauke. Kai Jis pats prisikels iš numirusių, tada žmonės nors vis tiek mirs, bet faktinė mirtis truks trumpiau nei galime įsivaizduoti, nes paskui pasirodys, kad žmogaus nemarumas net negali lygintis su mirtimi, kurios paprasčiausiai nebeliko.

Kartais mus netikėtai užklumpantys ir sujaukiantys mūsų įprastą ramybę įvykiai, pavyzdžiui, mūsuose įvykdyti rezonansiniai nusikaltimai ar paskelbta žinia apie šalia mūsų gimtinės sienų vyksiančias neproporcingai didelio masto karines „Zapad 2017“ pratybas, negali užgožti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šventei ruošimosi ir jos šventimo, nes absoliučiai viskas, kas įvyksta žemėje turi sąsajų su amžinybe. Žmonių pasirinkimas gyventi, laikantis sąžinės balso bei Dievo nurodymų kelio arba juos ignoruojantis lankstymasis savo savavališkumui liudija, ar mes iš tiesų rengiamės liturginės Velykų šventės šventimui ir ramiai tikimės savosios dalies Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šlovėje, ar, dėl nesuvokimo bei perdėm paviršutiniškai susiformavusio stereotipinio požiūrio, giliai širdyje jaučiame, jog Dievui trukdome „pramušti“ savo širdies kevalą, kad išgirstume mums Kalbančiojo balsą: „Labas, mano mylimas žmogau... Esu Tas, kuris atidaviau save dėl tavęs ir dabar laukiu atsako... Ar nori su manimi draugauti, kad šis mudviejų ryšys įgytų pagreitį ir jokia jėga jo nesustabdytų?“

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"