TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Netikėtumas

2012 10 30 7:55

Garsusis prancūzų politologas Maurice'as Duverger, rašydamas apie Prancūzijos politinę sistemą, nagrinėjo ją trimis pjūviais: 1) politinės sistemos istorinė raida, 2) sistemos juridinės taisyklės, 3) sistemos politinė praktika. Palikime nuošalyje Lietuvos politinės sistemos istorinę raidą ir sutelkime dėmesį į kitus du jos aspektus - juridines taisykles ir politinę praktiką.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 4 dalis teigia: "Respublikos prezidentas Seimo pritarimu skiria ministrą pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį." Atrodytų, Konstitucija aiškiai apibrėžia vieną iš mūsų valstybės vadovo funkcijų, tačiau politinė praktika iškelia klausimų, dėl kurių kažkada turėjo tarti žodį Konstitucinis Teismas. Koks yra tikrasis, o ne vien formalusis, Lietuvos prezidento vaidmuo po Seimo rinkimų, kai jame ima ryškėti naujoji dauguma?

Vyresni mūsų piliečiai gal dar nepamiršo 2000 metų Seimo rinkimų, kai daugiausia mandatų laimėjusi Algirdo Brazausko socialdemokratinė koalicija, dėl tų rinkimų sujungusi Demokratinę darbo ir Socialdemokratų partijas, liko už valdžios dalybų borto, nes prezidentas Valdas Adamkus valdančiojoje daugumoje norėjo matyti Naująją sąjungą ir Liberalų sąjungą. Gali ar ne prezidentas stengtis paveikti naujosios daugumos parlamente formavimą? Juk jam reikės dirbti su ja, ypač su tos daugumos sudaryta Vyriausybe, nes taip jau surašė mūsų Konstitucijos autoriai, kad vykdomoji mūsų valdžia yra dvigalvė - tai Vyriausybė ir prezidentas.

Jei V.Adamkus 2000-aisiais rodė pastangas, kad Seimo dauguma būtų būtent tokia, o ne kitokia, ar prezidentės D.Grybauskaitės pastangos neleisti Darbo partijai (DP) dalyvauti valdančiojoje koalicijoje kaip nors prieštarauja jau išryškėjusiai politinei praktikai? Mūsų konstitucinės teisės specialistai jau daugiau kaip prieš 10 metų išaiškino, kad Lietuvos prezidentas ministru pirmininku gali skirti tik tą žmogų, kuriam pritaria Seimo dauguma. Ši dauguma formaliai dar nesudaryta, tačiau daugiausia mandatų laimėjusios partijos - šiuo atveju socialdemokratų - lyderis jau matuojasi pirmojo ministro kostiumą.

2000 metais socialdemokratai kritikavo prezidentą V.Adamkų būtent už tai, kad jis ignoravo daugiausia mandatų laimėjusią politinę jėgą, ir ne jos lyderiui pavedė sudaryti Vyriausybę. D.Grybauskaitei tokio priekaišto pasakyti negalima, nes ji neignoruoja daugiausia mandatų laimėjusios partijos. Ji tik pareiškė, kad valdančiojoje koalicijoje negali dalyvauti partija, rinkimuose padariusi daugiausia pažeidimų ir įtariama dėl juodosios buhalterijos.

Reikia pabrėžti, kad valstybės vadovo pageidavimas matyti valdančiojoje koalicijoje kurią nors partiją ar jos nematyti nėra tik garsiai pasakyti žodžiai. Prezidentė turi ir galios svertus šiam pageidavimui įgyvendinti. Juk Konstitucija sako, kad prezidentas ne tik paveda ministrui pirmininkui sudaryti Vyriausybę, bet ir tvirtina jos sudėtį. Ši konstitucinė taisyklė politinėje praktikoje reiškia tai, kad be šalies vadovo pritarimo negali būti paskirtas joks ministras. Kitaip tariant, kiekviena ministro kandidatūra yra prezidento ir pirmojo ministro abipusio susitarimo reikalas. Todėl prieš rinkimus atrodė, kad prezidentė pasinaudos šia savo konstitucine galia ir neleis tam tikrų DP žmonių į Vyriausybę motyvuodama, kad jie yra teisiami ir pan.

Prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimas, kad DP apskritai negali dalyvauti valdančiojoje koalicijoje, patvirtino kai kurių politikos apžvalgininkų jau anksčiau sakytus spėjimus, jog šalies vadovė suinteresuota vadinamąja vaivorykštine koalicija, kurią turėtų sudaryti didžiausios viena kitos oponentės - Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Socialdemokratų partija (LSDP). Tokio prezidentės intereso negalėjo nežinoti šių abiejų partijų lyderiai, todėl šiek tiek stebina kai kurių jų išreikštas nustebimas. Neatmestina, kad tas nustebimas apsimestinis, kad tai yra tam tikro politinio žaidimo dalis. Ne veltui didysis sociologas Maxas Weberis politikus laikė aktoriais, bandančiais įtikinti žmones aistringai ir su charizma.

Toks prezidentės žingsnis bus vertinamas įvairiai, priklausomai nuo vertintojų pripažįstamų vertybių, nuo jų asmeninių ir grupinių interesų. Vienas vertinimų gali būti toks. DP yra atvirai populistinė partija, sukurta kaip verslo projektas. Jos lyderis yra populiarus tam tikruose mūsų visuomenės sluoksniuose, bet jis nelabai panašus į žmogų, kuriam rūpi mūsų valstybės likimas. Su triumfu įžengusi į didžiąją politiką 2004-aisiais, per 2008 metų Seimo rinkimus ši partija jokio triumfo nepatyrė, buvo penkta, ir atrodė, kad ji tampa antraeile vieno lyderio, kurio reikalams ir buvo sukurta, partija.

Per šiuos Seimo rinkimus DP stebuklingai atgimė, daugiamandatėje apygardoje buvo lyderė, bet vienmandatėse apygardose pasirodė daug prasčiau. Prezidentės pareiškimas gali būti vertinamas kaip jos nenoras, kad tokia odiozinė partija dalyvautų formuojant vykdomąją valdžią.

Tačiau nepamirškime jau istorija tapusios mūsų politinės praktikos. Prezidento V.Adamkaus 2000-aisiais proteguota dauguma išsilaikė vos pusmetį. Kiek gyvybinga ir darbinga gali būti TS-LKD ir LSDP koalicija? Tai klausimas, į kurį dabar vargiai atsakytų ir šių partijų elitas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"