Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KOMENTARAI

Netikrų žinių vartotojai privalo būti perspėjami

 
2017 02 07 15:08

Kovoti su netikrais naujienų pranešimais yra ne mažiau keblu negu juos apibrėžti. Kai daugelis tradicinės žiniasklaidos kanalų skelbia horoskopus arba rimtai vertina homeopatiją, sunku sakyti, kad prokremliškos pažiūros, pagrįstos išgalvotais faktais arba iškraipytais argumentais, turėtų būti uždraustos. Kaip ir laisvi rinkimai, per kuriuos kai kada tenka pralaimėti, faktas, kad pasitaiko susidurti su pasibaisėtinomis arba klaidingomis pažiūromis, yra gyvenimo laisvoje visuomenėje dalis.

Taigi, susirūpinusiems dėl Rusijos informacinių atakų prieš Vakarus labiau derėtų sutelkti dėmesį į žinianešius, platinančius tokias žinias. Pavyzdžiui, tinklalapis „CGS Monitor“ iš pirmo žvilgsnio atrodo esantis labai įdomus šaltinis. Jis skelbia vykdantis įtikinamą misiją – nagrinėti įvairius požiūrius, formuojančius Amerikos užsienio politiką. Jis įvardija rimtus savo ekspertus ir skelbia labai įvairios medžiagos.

Bet paaiškėjo, kad iš tikrųjų šis projektas yra piktavališka klastotė. Kijeve dirbantis strateginių studijų centro „Atlantic Council“ ekspertas Brianas Meffordas sužinojo, kad jis buvo įvardytas kaip CGS ekspertas – jam nežinant ir negavus jo leidimo.

N.Meffordas pasiskundė vieninteliu šiame tinklalapyje nurodytu kontaktu – elektroninio pašto adresu. Nieko neįvyko – jis nesulaukė jokio atsakymo. Kiti toje svetainėje paminėti žmonės, kaip paaiškėjo, irgi tapo kibernetinio užgrobimo aukomis.

Dalis „CGS Monitor“ skelbiamos medžiagos yra pavogta, dalis – sąmoningai perdirbta. Realūs ekspertai įvardijami kaip straipsnių, kurių jie niekada nerašė, autoriai.

N.Meffordas įsitikinęs – ir aš su juo sutinku – kad šis tinklapis yra Kremliaus propagandos operacija. Bendra intencija – pavaizduoti Vakarus veidmainiškais, sugedusiais ir keliančiais grėsmę. Originalioje medžiagoje esama išduodančių klaidu, kokias paprastai daro rusai, anglų kalbą mokantys gerai, bet neidealiai.

„CGS Monitor“ labai panašus į kai kurias kitas svetaines. 2006 metais domėjausi organizacija, pasivadinusia Tarptautine taryba už demokratines institucijas ir valstybės suverenumą (ICDSS). Šis neva Vašingtone įsikūręs strateginių studijų centras propagavo niekieno nepripažintos Rusijos palaikomos valstybėlės – Moldovos separatistinio Padniestrės regiono – siekius. ICDSS panašiai savinosi realių ekspertų vardus, klaidingai įvardydavo autorystę ir skelbdavo nuglaistytus, iš pažiūros gerai pagrįstus pranešimus.

Tą patį darė „Tiraspol Times“ – dabar jau nebeveikiantis numanomas laikraštis, neva spausdintas Padniestrės sostinėje. Išskyrus profesionaliai sukurptą tinklalapį (kuriame taip pat buvo pateikiamas propagandos, pramanų ir pavogtos medžiagos kratinys), jis nebuvo kaip nors susijęs su realiu pasauliu.

Praėjus dešimtmečiui tokių tinklapių tapo apstu: didelė dalis medžiagos, programišių pavogtos iš JAV Demokratų partijos, buvo paskelbta per „DCLeaks“ – tinklalapį, naudojantį įdiegtas anonimiškumą užtikrinančias priemones, kad nuslėptų savo kilmę. Iš kur paprastam internautui žinoti, kad tokie kanalai yra klastotės?

Viena galimybė patikrinti – pasidomėti, ar tinklapis įvardija savo realius kontaktus. Pašto adresas, telefono numeris ir įvardyti už turinį atsakingi asmenys – visa tai yra geros valios įrodymai (ir kai kuriose šalyse teisiškai privalomi). Jų nebuvimas – neabejotinas apgaulės ženklas.

Dar vienas būdas – patikrinti, ar svetainės registracijos duomenys, lengvai randami atlikus paprastą paiešką, yra vieši ir tikri. Trokštantys privatumo gali slėptis po anonimiškumo skraiste, nuslėpti savo vardus ir adresus bei mokėti pinigus, kad pakliūtų į internetą ir jame išliktų. Tačiau jie negali tikėti būti laikomi tokiais pat patikimais kaip pasiryžę atskleisti tapatybę ir prisiimti atsakomybę.

Na, o nuodugniausias išbandymas – patikrinti, kaip svetainė tvarko klaidas. Deja, bet kokiame žurnalistiniame darbe ar leidyboje retkarčiais pasitaiko faktinių klaidų. Klausimas, kaip su jomis yra tvarkomasi? Ar esama atsiprašymų, patikslinimų ir paaiškinimų? Paneigimo ir skundų laiškų? Įvairiais atvejais praktika gali būti skirtinga, bet jeigu šioje srityje nieko nesiūloma, akivaizdu, kad ketinimai nėra geri ir kad informacija – nepatikima.

Tarkim, paieškokite žodžių „atsiprašymas“ arba „patikslinimas“ RT, pagrindinio Kremliaus ruporo anglų kalba, svetainėje. Nieko panašaus ten nerasite (nors aš iškapsčiau vieną atsiprašymą elektroimpulsinių prietaisų „Taser“ gamintojams, paskelbtą 2012 metais). Ten taip pat nėra jokios galimybės pasiskųsti. Tuo tarpu BBC tinklapyje yra lengvai prieinamas puslapis, kuriame pateikiama informacijos apie dešimtis skundų ir kaip į juos buvo reaguota.

Didelis klausimas, kaip šiuos patikrinimus reikėtų taikyti. Dauguma žmonių informacijos gauna spragtelėdami nuorodas, randamas per „Google“, „Twitter“ ar „Facebook“. Jie dažnai neturi laiko plačiau pasidomėti kokia nors svetaine, kad nustatytų jos patikimumą.

Taigi, atsakomybė už mūsų informacijos higieną visų pirma turi tekti didžiosioms IT bendrovėms. Jos jau atliko gerą darbą ir pasirūpino apsaugoti nuo tinklapių, galinčių užkrėsti mūsų kompiuterius žalingomis programomis. Pavyzdžiui, naršyklėje „Google Chrome“ įsižiebia raudonas ekranas su užrašu „Gresia sukčiavimas“, jeigu mėginat spragtelti nuorodą į svetainę, galinčią mėginti pavogti prisijungimui naudojamą jūsų elektroninio pašto adresą ir slaptažodį.

Šios kompanijos taip pat suvokė, kad joms neišvengiami teks atlikti redaktorių vaidmenį ir priimti moralinių sprendimų. Jeigu „Google“ paieškoje įvesite klausimą „kaip nusižudyti“, sąrašo viršuje bus ne parankus būdų pasitraukti iš gyvenimo sąvadas, o pagalbos linijos numeris.

Uždavus klausimą „Ar buvo Holokaustas?“ į viršų irgi nebeiškeliami neonacių mitologijos skleidėjai. Jeigu ieškosite „nemokamos vaikų pornografijos“, jums bus pateikta pavyzdžių, kaip žmonės gali būti suimami ir nuteisiami kalėti už dalijimąsi vaikų lytinio išnaudojimo vaizdais.

Dabar mums reikia apjungti šias strategijas. „Google“ ir kitos bendrovės turėtų automatiškai taikyti tinklapiams mano minėtus tris patikrinimus ir perspėti vartotojus, norinčius juos naršyti. Tai nebūtų cenzūra: bet kas panorėjęs galėtų skaityti „CGS Global“. Tačiau žmonės tai darytų žinodami, kad leidinys neturi realios tapatybės, slepia savo kilmę ir niekada neatsiprašinėja už klaidas bei jų netaiso.

Negalime ir neturėtume užkirsti kelio žmonėms skaityti netikras žinias, jeigu jie to pageidauja. Tačiau galime perspėti, kokį šlamštą jie vartoja.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"