TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
KOMENTARAI

Neužmirštuolių mėlynąjį mėnesį

2015 06 14 6:00

Dabar jei kas ir parašo prisiminimų apie tremtį, tai vaikai. Tie, kurie buvo ištremti kūdikystėje ar vaikystėje. Štai, pavyzdžiui, tokio vaiko papasakotas siužetas – įžanga „Lietuvos geografijai“. (Lietuvos geografiją – į Rytus ir į Vakarus – išplėtė keli šimtai tūkstančių netekčių, o tai kelių milijonų tautai yra genocidiškai daug.) Bandantį bėgti tėvą partizaną nušovė. Motiną iš siaubo suparalyžiavo. Kartu su dviem mažamečiais į Sibirą ištremta močiutė netrukus mirė. Vaikai atlaikė negandas, stengėsi mokslintis, kaip įmanydami kabinosi į gyvenimą. Kai užaugę ėmė ieškoti galimybių grįžti į gimtąjį kraštą, iš sovietinės Lietuvos valdininkėlių išgirdo, kad čia „ir savų banditų per akis“. Taigi liko ten. Tremties paženklintos biografijos daug kur buvo didelė kliūtis, bet pabandžius rūpintis reabilitacija, nuskambėjo nuostabos šūksniai: „Kas negerai?!“ Vaikų – vaikų! – Sovietų Sąjunga neteisė. Humaniškiausioji šalis vaikų netrėmė.

Dabar jau apskritai sąvokos tremtis, trėmimai – tikslintinos. Nes tokių reiškinių vargu ar būta. Buvo iškėlimai, perkėlimai ar kiti dar „švelnesni“ dalykėliai, kurių apibūdinimas teberutuliojamas. Net ir Lietuvos istorikai rengiasi naujiems konceptams.

Žodis genocidas dar labiau raižo jautrias ausis.

Okupacijos irgi nebuvo.

Tik iš kur ta atmintis?

O iš kur ta keista aura Rygos antikvariatuose? Juk ne vien dėl savininkiškai arogantiškos rusakalbių pardavėjų laikysenos. Tarsi valktį nuo akių nutraukė jauno latvio Kasparo paaiškinimas. Ne vienas iš gražiųjų, vertingųjų daiktų ir daikčiukų šiose įstaigose – smurto ir neteisybės liudininkas. Sugėręs visa tai į save.

Kodėl antikvariatuose taip garsiai skamba rusų kalba? Kodėl tokių prekių tiekėjai paprastai rusakalbiai? O kas susigrobė ištremtųjų daiktus? Kokių jų galėjo būti, nueikite į antikvariatus ir pasižiūrėkite. Nekilnojamasis turtas buvusiems savininkams daugmaž grąžintas, o daiktai daikteliai iki šiol neša „laimę“ ir kapitalą barbarams ir jų palikuonims. Nes – vertingi, gražūs, tai ir cirkuliuoja senienų rinkoje. Jų išsipirkti (bent panašių) dar visai neseniai užsukdavo senukai buvę tremtiniai. Kam buvo lemta ir leista grįžti, dar ištisus dešimtmečius turėjo išsipirkti gyvenimą gimtinėje.

(Pasakysite, tikrai pasakysite: o kiek išgrobstė savi? Taip, yra niuansų. Tik kas jiems davė ženklą – grobti?)

Dabar jau ir aš matau. Nedidukė gelsva molio vazelė. Su kukliu žalios glazūros ornamentu. Kaip tik tas prakilnus kuklumas – vertė ir vertybė. Net nelabai apie senienas išmanantieji įvertins. Ir jau dešimtmečių laiko žymės, liudijimai ant jos. Ir neužmirštuolių puokštelė joje. Idealiausia dermė, talentingiausia ikebana be jokių pastangų.

Matau, kas įvyko.

Daiktai – visiška smulkmena, palyginti su tuo, kas iš tiesų vyko. Bet štai – prabilo. Akmenys šauks, buvo pasakyta.

Vaikų ir daiktų atmintis stebėtina. Neužmirštuolių atmintis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
KOMENTARAI
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"